Žaliasis kodas

Monika Batavičiūtė

Aš nematoma. Gyvenu tarp dėdžių ir tetų, užsidariusių savo mintyse, gyvenančių mažose dėžutėse. Štai su juo kiekvieną rytą, jau trečius metus, prasilenkiu eidama į mokyklą. Atrodo, kad jiems visiems ant kaktų uždėtas štampas „Ignore“, o viduje užkoduota „Aš“, „Man“, „Sau“, „Daugiau“, „Patogiau“ ir taip be galo… Galėčiau šaukt, bėgt iš paskos tam žmogui, norėdama pasivyt, bet užkliūčiau už šiukšlių kalnų ir apvirsčiau . Gal kokiam dešimtmečiui sukelčiau juoką? Sulįsėliai ir išpampėliai aplink mane, ir tie, ir tie nežino kodėl. O jei ir žino, tai kaltos reklamos, televizija, kalta ta parduotuvė už kampo, ar kaimynas, kuris kiekvieną rytą užtinusiom akim atsisėda į kasą savo dalelės nešt. Gal reiktų nuvažiuoti į kokį Egiptą – atsitaisys išbalęs veidas, paburkę paakiai, slenkantys plaukai… Ten ir saulė skaistesnė, ir šilta (ir vaikų tūkstančiais miršta).

Nebuvau aš Egipte, užtat vakar ėjau čiuožinėti nuo kalvų. Pasičiupau pačio balčiausio sniego gniūžtę ir valgiau, visai kaip vaikystėj. Tik sniegas čia nebe toks kaip anksčiau. O, kad visi žmonės galėtų valgyt sniegą…

Niekad nenorėjau užaugti. Kartais verkdavau naktim, kaip nenorėjau užaugti. Buvau įsitikinus, kad neišvengiamai mano veidą užrūstins niūri mina, abėjingas žvilgsnis. Vietoj žalios žolės matysiu nedailiai nupjautą pievelę ir į mišką neisiu, nes ten nepatogu, nešvaru, o į medžius žiurėsiu kaip į dar nepagamintą popierių. Gal visai nebus laiko matyti, kaip aplink viskas žalia, gražu ir stebuklinga. O jei nematai, tai atrodo, kad ir nėra. O jei nėra, tai ir nereikia niekuo rūpintis, ar ne?

Aš nematoma. Nematomais žingsniais kiekvieną rytą einu į mokyklą, nukrypdama šimtą metrų į kairę nuo savo kurso, link rūšiavimo konteinerių, nupirkdama iš kokios bobutės už vieną litą kilogramą ne tokių vaizdžių, bet natūralių obuolių, viską stebėdama ir visiems šypsodamasi, lyg bandydama žaliai užkoduoti: „Geros jums ir turiningos dienos“, „Sveiki, gi jums nevisvien, juk jums rūpi. Nerūpi?“. Ir bėgu iš paskos, su tuo pakeltu nuo žemės popieriuku, šaukdama: „Gal tai jūs pametėte?“.

Aš nematoma gyvenu „vienkiemių mieste“, kur kaimynas nepažįsta kaimyno, o dangus verkia rūgščiu lietumi. Gal per šitą smogo rūką pajuodo mūsų akys? O gal konservantai užblokavo visus kelius nervų impulsams patekti į širdį? Gal todėl kiekviena diena užkoduota savo malonumui ir patogumui? Nežinau, bet man nevisvien. Tai, gal netyčia, tu, mano mielas kaimyne, žinai kodėl?

Advertisements

2 responses to this post.

  1. Posted by pakereta on vasario 21, 2010 at 20:44

    labai nerealu. ziauriai grazu ir tikra!

    Atsakyti

  2. Posted by xxx on vasario 23, 2010 at 12:03

    matyt vienintelis, kuri perskaiciau iki galo, atsiprasau kitu, bet man atrodo, kad zmogui is gatves visai neidomu jei dar viena karta bus pakartota ka jis turi daryt, kaip ka rusiuot, daug kas zino… idomus ir tie moksliski straipsniai, bet tik man, kaip ekologui, nemanau kad paprastas zmogus perskaitys ji iki galo nenuobodziaudamas…o juk butent i ju sazine ir beldziames?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: