Žaliasis kodas

Ingrida Barkauskaitė

Kambaryje skardžiai nuskamba žadintuvas, žmogus greitai susiruošia atlikdamas rytinius ritualus, ir išsiruošia į darbą, prieš tai nepamiršdamas užsidėti ant galvos dujokaukę ir viršutinį apsiaustą, saugantį nuo nudegimų… Skamba keistai? Gal net absurdiškai? Tačiau ar mums tai iš tikrųjų negali tapti kasdienybe?

Nuolatos kartojama frazė, jog žmogus – protingiausias gyvūnas. Taip, galimą tą teigti dėl to, jog daug sukurta dalykų, kurių kiti gyviai nė nesuvokia. Taip, žmogus yra didysis išradėjas, pralenkęs kitus savo sumanumu, pavertęs daugybę sunkiai įsivaizduojamų idėjų realybe. Bet ar tai tikrai liudija, kad jis pranašiausias? Vargu, ar visi sukurti prietaisai ir jiems pritaikomos teoremos gali atpirkti milžinišką žalą, padarytą gamtai.

Kiek žmonių, gyvenančių mieste, gali pasidžiaugti žvaigždėtu dangumi? Daugelis teturi galimybę matyti nevykusį jų pakaitalą – blausias namuose įjungtų šviestuvų ar gatvės žibintų šviesas. Tačiau ar šie dirbtinumai yra pakankamai pajėgūs atstoti natūralų mums suteiktą grožį? Vargu… Žmonės naikina tai, ką jiems duoda Žemė ir bando viską, kas yra natūralu, pakeisti sintetika, kuri dažnai tik blogina padėtį.

Atėjus į parduotuvę beveik viskas supakuota į plastmasę, kuri, suvartojus produktą yra išmetama, dažnai net nepagalvojant apie rūšiavimo galimybę. Taip atsiranda vis daugiau atliekų, kurios ima badyti akis, nes ne visi pasivargina jas iš viso įmesti į bent jau paprastą atliekų konteinerį ar šiukšliadėžę. Dienai keičiant dieną, galų gale pasieksime tokią ribą, kai šiukšles tarsi sniegą po stiprios pūgos teks kasti, kad atidengtume bent gabalėlį kelio, kuriuo turime eiti. Tiesa, yra „mažytis” skirtumas tarp jų. Sniegas, sulaukus pavasarinės saulės spindulių, ištirpsta. Atliekos, kad ir kaip to norėtume, to nepadaro. Jos neyra šimtus metų. Ir kasdien jų atsiranda vis daugiau ir daugiau., kalnai kyla, grasindami savo galybe didžiajam Everestui, gal net ateityje uždengsiantys ir jį…

Ne tik pakuotės yra problema. Šiuolaikiniame pasaulyje nuolatos ugdomas vartotojiškumas, besaikis noras pirkti ir pirkti, dėl to mašinomis masiškai gaminami daiktai ir net neatsižvelgiama į jų būtinybę, o vartotojai, pamiršę saiką, nebeieško prasmės, paskirties, jie tik jaučia galią įsigyti daiktus ir ja džiaugiasi. Tuo tarpu niekas neatsiranda iš niekur. Tam, kad daiktai būtų pagaminti, naudojamos įvairios žaliavos, joms gauti išieškomi visi kampeliai išteklių, kurių kiekis nuolat mažėja, o atsinaujinti jiems reikia kelių šimtmečių arba tai tiesiog neįmanoma.

Nepamirškime, jog gamybai vis naudojami labiausiai teršiantys būdai, nes jie yra pigiausi ar tiesiog patogiausi. Mažuma investuoja į ateitį, nes kitiems svarbus dabartinis pelnas. Jei uždirbama dabar, tai kam rūpi pasekmės? Kam gi galvoti apie būsimas kartas? Kai šiltnamyje visi ledynai ištirps, galėsime džiaugtis. Visas pasaulis taps lyg Venecija: nuo vieno pastato iki kito plauksime valtimis, o įprastos asfaltu grįstos gatvės virs upių atšakomis. Gal ir gerai? Juk karštis taps nepakeliamas, tad plaukiodami atsivėsinsim… Na, gal bent tada nebeteršime aplinkos automobilių išmetamosiomis dujomis…

Galime tikėtis, kad išvystysime technologijas ir turėsime galimybę persikelti į kitas planetas, bet ar tai teisinga išeitis? Tiesiog niokojimas persikels į kitas vietas, apims didesnes teritorijas…

Verta savęs paklausti: ar dar yra tokia kita būtybė, kuri taip niokoja savo gimtuosius namus, savo Motiną Žemę?

Problemų sprendimų yra ir net ne vienas, tad kodėl juos ignoruojame? Nejaugi tikrai lauksime paskutinės minutės, kai mūsų pasaulis ims byrėti į šipulius?Neužtenka galvos palinksėjimo. Taip, klaidų išvengti negalime, tačiau turime priimti jas kaip gyvenimo pamokas ir išmokti jas ištaisyti. Gaila, kad sukelti nuostoliai tokie dideli, tačiau jei stengsimės palaipsniui juos mažinti, į pagalbą kviesdami kitus, rezultatas bus pasiektas. Be abejo, tai užtruks, bet tai būtų niekis, jei pagalvotume, kad taip Žemė bus išsaugota ir galės klestėti, augindama ateities kartas. Mes turime galią, tačiau nukreipiame ją netinkama linkme, nepagalvodami apie galimas pasekmes. Mums tereikia peržengti savo bevertį išpūstą orumą, dėl kurio nenorima pripažinti klaidų. Privalome veikti. Suprantama, jog per akimirksnį nepadarysime kažko, kas viską grąžintų į tinkamas vietas. Tačiau pradėjus nuo mažų dalykų, praprasčiausių smulkmenų, galima nepastebimai pereiti prie didžių darbų ir įvykdyti tai, kas atrodė neįmanoma. Viena, kas gali mus sustabdyti – bijojimas veikti ir suklupti sutikus kliūtį. Bet sugebėdami nustumti abejones į šalį ir ryžtingai nusiteikdami mes galime šį pasaulį padaryti geresnį.

Mūsų galimybės neribotos, tad gal pasistenkime suteikti šansų ateičiai?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: