Trumparegystė

Nerijus Bitinas

Trumparegystė – tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai žmogus blogai mato tolimus daiktus, nes jų vaizdas susidaro prieš tinklainę. Tai medicininis apibrėžimas, tačiau, mano nuomone, jį galima pritaikyti ir kitose srityse. Jį galima būtų vartoti kalbant apie kažko darymą negalvojant apie ilgalaikes pasekmes. Dažnai toks elgesys priveda prie krizės – termino, kuris yra ypač populiarus šiuo metu.

Ekologijos problemų yra devynios galybės. Kertami miškai, nyksta gyvūnai ir augalai, teršiamas oras, vanduo ir žemė, plečiasi dykumos, tirpsta ledynai, kuriami genetiškai modifikuoti produktai ir taip toliau. Kadangi šiuolaikinių žmonių laikas yra praktiškai neįkainojamas, stengsiuosi jo negaišinti ir kaip pagrindine tema apsiribosiu globalia klimato kaita.

Taigi, kalbant apie ekologiją, kas gi ta krizė? Na, žiūrint plačiąja prasme, nieko baisaus kaip ir nevyksta. Tiesiog vieni cheminiai junginiai virsta kitais. Nafta, anglys, dujos išgaunamos iš Žemės gelmių, deginamos, siekiant panaudoti išsiskyrusią energiją bei sudegusios virsta anglies dioksidu. Tie patys anglies atomai, glūdėję Žemėje, skraido ore. Visatoje nieko tokio tragiško neatsitiktų, jeigu į Žemę pataikytų bei ją suskaldytų milžiniškas meteoras – Žemėje esantys atomai persiskirstytų, pasklistų erdvėje bei išsiskirtų tam tikras kiekis energijos. Ir tik tiek.

Tačiau, žiūrint iš žmogaus pozicijos, viskas kardinaliai keičiasi. Paprastai jaudinamės ne dėl to, kiek milijonų metų sėkmingai gyvuos Visata. Šiek tiek svarbiau kaip artimiausiu metu reikalai klostysis Žemėje. Šiuo atžvilgiu vyksta baisūs dalykai – klimatas sparčiai keičiasi, sukeldamas rimtą grėsmę jeigu ne žmonių išlikimui, tai bent jų gerovei.

Vis dar yra daug skeptikų, neigiančių globalią klimato krizę. Na, viduramžiais daug kas įsivaizdavo, kad Žemė yra plokščia, nors jau senovės Graikijoje buvo ištirta, kad ji apvali. Taip, numatyti klimato pokyčių pasekmes iš tikro sunku. Vis dėlto, mano nuomone, ekonomine krize niekas neabejoja, nes ji labai aiškiai palietė daugelio gerovę. Galbūt prieš pradedant analizuoti ekologinę krizę vertėtų apžvelgti prieš daugiau nei metus prasidėjusios ekonominės krizės supaprastintą scenarijų. Skaitytojai, nesidomintys ekonomika, gali kitą pastraipą praleisti.

Ekonominis trumparegystės pavyzdys. BVP auga, būstų kainos kyla, paskolos bankų dalijamos į kairę ir į dešinę. Apsukrūs trumparegiai, manydami, kad jeigu būstų kainos kilo vakar, tai kils ir rytoj, ima paskolą, stato namą, parduoda, vėl stato, vėl parduoda. Bankų darbuotojai laimingi – už suteiktas paskolas, tai yra už gerą savo darbą, išsimoka milžiniškas premijas. Deja, vieną dieną nauji namai pasidaro niekam nereikalingi, kaip užstatas už paskolas jie atitenka bankams, bet ir iš bankų jų niekas neperka, bankai lieka su mažaverčiu turtu. Juos tenka gelbėti Vyriausybei iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kas iš viso to laimi ir kas pralaimi? Laimi perpardavinėtojai, laiku pasitraukę iš verslo bei bankininkai, išsimokėję premijas už iššvaistytus indėlininkų pinigus. Pralaimi mokesčių mokėtojai, iš kurių pinigų gelbėjami bankai bei gamta, kurios turtai iššvaistomi menkaverčiam turtui kurti. Galima teigti, kad trumparegiai verslininkai ir bankininkai sukūrė krizę tiems kurie dėl jos yra visiškai nekalti.

Trumpai apžvelgus ekonominės krizės scenarijų, galima pereiti prie ekologinės krizės, pabrėžiant globalios klimato kaitos aspektą.

Ekologinis trumparegystės pavyzdys. Verslininkai milžiniškais tempais išgauna gamtos išteklius, gamina prekes, jas pardavinėja, vartotojai jomis džiaugiasi. Tačiau vieną dieną tampa aišku, kad oras, vanduo ir dirvožemis užteršti, žmonės dėl to serga ir negali džiaugtis gyvenimu. Vyriausybė įveda taršos mokesčius, įmonės įpareigojamos sumontuoti įvairius filtrus. Dėl to prekės pabrangsta, verslininkų pelnai beveik nesumažėja, žmonės mažiau džiaugiasi padidėjusiomis kainomis, bet gali laimingai gyventi dėl bent dalinai švarios aplinkos. Deja, po tam tikro laiko tampa aišku, kad ekologinė situacija vis dėlto blogėja. Dėl ypač didelio energijos poreikio išskiriami sunkiai įsivaizduojami anglies dioksido kiekiai. Anglies dioksidas atmosferoje sulaiko nuo Žemės atsispindėjusius Saulės spindulius, dėl to kyla globali Žemės temperatūra. Šių globalių pokyčių nereikėtų maišyti su lokaliais. Pavyzdžiui, lokaliai temperatūra gali svyruoti labai stipriai, o jeigu ji pakiltų tik keliais laipsniais globaliai, klimatas taptų panašus į tokį, kuris buvo dinozaurų klestėjimo laikais. Siekiant jo išvengti, daugelis pasyvių priemonių yra labai neefektyvios. Kaip pavyzdį galima paminėti šiukšlinimą. Ant pievutės numetęs obuolio graužtuką asmuo gali būti palaikytas baisiu teršėju. Žinoma, taip daryti negražu, bet toks graužtukas tiesiog supūtų. Tuo tarpu kitas žmogus, išmesdamas obuolio graužtuką į šiukšliadėžę, gali įsivaizduoti, kad aktyviai kovoja su globaliais pokyčiais, tačiau toks graužtukas būtų vežamas į sąvartyną (dėl to būtų išskirtas anglies dioksidas) ir ten supūtų. Norint efektyviai kovoti su klimato kaita, būtinos drastiškos priemonės, tokios kaip pramonės, vartojimo ir transporto ribojimas, pavyzdžiui, taikant didelius mokesčius. Šios priemonės smarkiai paveiktų žmonių gerovę. Pavyzdžiui, vargu ar kažkam patiktų, jeigu, kaip Pekine prieš Olimpines žaidynes, vieną dieną galėtų važinėti automobiliai, kurių numeriai baigiasi lyginiu skaičiumi, kitą dieną – nelyginiu. Kitas būdas kovoti su klimato kaita – kurti naujas, efektyviai energiją naudojančias technologijas. Šiam tikslui pasiekti, deja, reikalingos labai didelės investicijos, o trumparegiai investuotojai tokių investicijų naudos nesupranta. Taigi, kaip toj dainoj kyla klausimas: ką daryt?

Mano nuomone vienintelė išeitis – mokslas. Juo vertėtų rūpintis nuo pat mažens. Švietimo sistema turėtų būti geriau finansuojama ir efektyvesnė, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama kūrybinio mąstymo lavinimui. Kuo labiau išsilavinęs žmogus, tuo jo trumparegystė mažesnė, tuo labiau jis galvoja ne tik apie šią dieną, bet ir apie rytojų. Šiuo klausimu galima pateiki daug pavyzdžių. Išsilavinęs žmogus turi laiko permesti akimis produkto etiketę, kad sužinotų, ar daug jame chemijos, neišsilavinęs žmogus vietoj to savo laiką mieliau paskirtų rūkymui arba muilo operų žiūrėjimui; išsilavinęs žmogus automobilių prikimštame mieste pasinaudos dviračiu, viešuoju transportu arba pasivaikščios, tuo tarpu neišsilavinęs žmogus gaiš laiką ir gadins nervus įstrigęs kamščiuose. Dažnai televizoriaus žiūrėjimas yra vertinamas neigiamai, tačiau, mano nuomone, žiūrėti BBC žinias arba National Geographic mokslo naujienas yra daug vertingiau nei lėkti į kitame miesto gale esantį prekybos ir paslaugų centrą susižavėjus eiline nuolaida. Ir tai tik buitiniai pavyzdžiai. Iš tikro aukštos kvalifikacijos mokslininkai kuria tvarias technologijas, galinčias sustabdyti ekologines problemas. Pavyzdys galėtų būti energiją taupančios lemputės. Šiuo aspektu trumparegė neturėtų būti ir Lietuvos valdžia. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas Gordon Brown teigė, kad JK turėtų būti lyderė atsinaujinančios energijos srityje. Nepanašu, kad Lietuvos valdžiai, deklaruojančiai konvergenciją su Europos Sąjunga, rūpėtų panašūs tikslai.

Galbūt skaityti šį gana ilgą rašinį kažkam buvo nuobodu. Pabaigoje galime pasižiūrėti, kaip savo problemas sprendžia Vardenis Pavardenis, galbūt tai bus įdomiau už globalius klimato pokyčius.

Vardenis Pavardenis ramiai gulėjo ant sofos ir žiūrėjo kvailą televizijos laidą. Staiga iš kažkur atskido dūmų kvapas ir kambaryje nežymiai pakilo temperatūra. Vardenis Pavardenis susimąstė. „Kambaryje gali būti įvairių kvapų, temperatūra gali taip pat svyruoti,“ pagalvojo jis ir nusiramino. Tačiau vis kylanti temperatūra ir aštrėjantis dūmų kvapas privertė Vardenį Pavardenį imtis ryžtingų veiksmų. Jis paėmė popieriaus lapą, tušinuką ir pradėjo skaičiuoti. Ilgi ir sudėtingi skaičiavimai, paremti įvairiomis prielaidomis, parodė, kad ieškoti (galimo) gaisro šaltinio Vardeniui Pavardeniui būtų ne pagal jėgas, pagalbos kreiptis nėra į ką, o tokiems menkniekiams kaip priešgaisrinė įranga pinigų jis nešvaistė. Dar šiek tiek pasvarstęs Vardenis Pavardenis priėmė sprendimą (jis puikiai mokėjo spręsti krizines situacijas) – pravėrė langą ir, susilankstęs iš popieriaus vėduoklę, toliau ramiai žiūrėjo televizorių, kartas nuo karto pamojuodamas vėduokle prieš nosį. „Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą,“ pagalvojo jis.

Reklama

8 responses to this post.

  1. irgi vienas iš lyderių. dėkis prie mūsų.

    Atsakyti

  2. Posted by Greta Zabulytė on vasario 22, 2010 at 18:08

    Man patiko 😉
    Šaunuolis. Net ta keista, bet su mintim pabaiga visai nieko.
    Ir šiaip, faktų yra, yra ir sąsaja su kita sritim- ekonomika.
    Sėkmės ;))

    Atsakyti

  3. Taiklūs pastebėjimai, pilnai su tavimi sutinku. Laikas Vardeniui Pavardeniui “įsigyti akinius“. Tai galėtų būti “The Venus Project“. Tikiu, kad mes galime sutramdyti laukinį kapitalizmą!

    Atsakyti

  4. […] Organizatoriai « Trumparegystė […]

    Atsakyti

  5. Posted by say on vasario 26, 2010 at 17:47

    Vargani irodymai, tusti zodziai be jokiu argumentu…

    Atsakyti

  6. […] Bitinas “Trumparegystė” Rasa Jankauskaitė “Mes patys – mūsų ateities kalviai” Linas Jocius “Žaliasis […]

    Atsakyti

  7. Posted by emilija on kovo 10, 2010 at 18:45

    nesamone

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: