Kaip Žilvinas gamtos mylėtoju tapo

Eimantas Laukmežys

Ne kitą kartą ir ne už devynių kalnų, o dabar ir čia pat, netoli Šilutės, gyvename mes – aš, Eimantas, ir mano draugas Žilvinas. Mes abu lankome muzikos mokyklą.

Muzika – iš gamtos. Įvairiausi gyvūnai turi tam tikrus muzikinius signalus. Juk suprantame, ar šuo linksmai loja, ar liūdnai staugia. Visa gamta kalba – muzikos, ne žodžių kalba. Yra žinoma, kad kai žmogus pakeltu balsu pradėjo mėgdžioti paukščių garsus, atsirado pirmos bažnytinės giesmės. Pati gamta gieda, o jos gaivumas – pats mieliausias žmogaus pojūtis pasaulyje…

Vieną dieną, pasibaigus muzikos pamokoms, su Žilvinu susitarėme, jog šiandieną likusį laiką praleisime jo namuose. Jis dar anksčiau buvo pasakojęs, kad gyvena netoli upės. O ta upė – nepaprasto grožio, bet jos krantas visada labai labai užterštas įvairiausiomis žmonių paliktomis šiukšlėmis ir skleidžia nemalonų kvapą, ypač vasarą.

– Ar tu rūšiuoji šiukšles? – paklausiau Žilvino, kai pasukome jo namų link.

Žilvinas vos nepradėjo juoktis:

– Nerūšiuoju aš tų šiukšlių ir nesuprantu, kam to reikia, nes kiti ne tik jų nerūšiuoja, bet ir palieka kur pakliuvo…

– Kodėl tu taip pesimistiškai nusiteikęs? Taigi šiukšles mes turime rūšiuoti, jeigu norime išsaugoti sveiką bei švarią aplinką! Nežiūrėk į kitus, pradėsi pirmas, tada pasimokę iš tavęs kiti taip pat panorės elgtis. Rūšiuodami ir perdirbdami atliekas, saugome gamtos išteklius, taupome energiją ir mažiname sąvartynų apimtis, apsaugome aplinką nuo kenksmingo jų poveikio. Beje, aš tau pasakysiu reikšmingus Betės Laverdur Odžibvei žodžius, kurie tau tikrai gali padėti suprasti šiukšlinimo prasmę: „Viskas juda ratu. Kiekvienas esame atsakingas už savo veiksmus. Viskas sugrįš“.

– Žinoma, aš neturiu ką veikti! Dar man reikia vargo – rūšiuoti tas šiukšles! – beveik nusiminė Žilvinas.

– Aš tau galiu duoti patarimą, pasiremdamas Anos Landers išmintimi, kaip reikia įveikti vargą: „Lauk vargo kaip neišvengiamo gyvenime, o kai ateis, laikyk galvą aukštai, žiūrėk jam į akis ir sakyk: „Aš būsiu didesnis už tave. Tu manęs neįveiksi“. Paskui pakartok sau labiausiai paguodžiančius žodžius: „Tas irgi praeis“.

– Gal ir geras tas patarimas, – sutiko Žilvinas. – Kai prisimenu tą upės krantelį… Ten tiek šiukšlių, ir tas smirdintis plotas vis didėja. Kažkodėl dabar aš pats kaltas pasijaučiau… Bet… iš karto prisiminiau senovės Kinijos filosofo, gyvenusio dar VI a. pr. Kr., daoizmo pradininko Laodzi paguodžiantį pasakymą: „Tūkstančio mylių kelionė turi prasidėti vieninteliu žingsniu“.

– Tu mano mielas drauge Žilvinai, na, kodėl tu dabar pasijautei kaltas?

– Anksčiau viskas atrodė kitaip, bet dabar, kai tu man daug ką paaiškinai, iš gailesčio tiesiog širdį spaudžia.

– Neliūdėk, Žilvinėli, yra toks nuostabus garsios anglų rašytojos pasakymas: „Niekada nevėlu tapti tuo, kuo tikriausiai turėjai būti“. Vadinasi, tu tikrai dar gali pasikeisti.

Šitaip besikalbėdami priėjome ir Žilvino namus. Žilvinas nieko nedelsdamas vedėsi mane parodyti tą suniekintą ir niekieno neprižiūrimą gamtos kampelį. Pirmieji mano žodžiai, išvydus taip sudergtą Žemelės vietą, buvo tokie: „Tai tikras siaubas!“. Visur, kur tik bepažvelgsi, pilna įvairiausių butelių, nuorūkų, skardinių, polietileno maišelių, popierių, knibžda visokios kirmėlės, kurios, galbūt, ir sukelia tą siaubingą kvapą. Žiūrėjau, netekęs amo, į apleistą niekam nenaudingą plotą ir nebeištvėręs tariau savo geriausiam draugui Žilvinui tokius žodžius:

– Mes, Žilvinėli, vadovaudamiesi dviem gražiais ir teisingais posakiais, kuriuos pasakė skirtingų laikų protingiausieji, turime atsakingai sutvarkyti tą kadaise buvusį gražų gamtos kampelį. Turime parodyti pavyzdį tiems žmonėms, kurie nesupranta, jog neatsakingas elgesys su gamta paveiks mus čia ir dabar. Taigi, pirmasis posakis, kuriuo vadovausimės, bus Anės Frank: „Mąstau ne apie visus vargus, o apie grožį, kuris visuomet išlieka“. O antrasis – Mahatmos Gandhi žodžiai: „Būk pokyčiu, kurį tu nori matyti pasaulyje“. Tai ar sutinki kartu su manimi sutvarkyti šitą šiukšlyną?

– Gerasis Eimantai, – sako man neregėtai nudžiugęs Žilvinas, – tu kaskart vis labiau priartini mane prie gamtos, mokai pajusti jos nepakeliamą skausmą. Sutinku, abu kartu sutvarkykime šitą pakrantę, padarykime gerą darbą!

… Praėjo jau savaitė laiko, kai mes sutvarkėme šią gamtos vietelę, dabar jau panašią į rojų. Ir ką gi? Mūsų atliktą darbą jau spėjo pastebėti ir įvertinti nemažai žmonių ir net valdžios atstovai. Žilvinas, lyg kažką nujausdamas, ne be reikalo man buvo pasakęs Richard‘o Bach‘o sentenciją: „Kiekvienas keblumas laiko rankose tau dovaną“. Juk tą pakrantę sutvarkyti tikrai buvo keblus reikalas, nes surinkus ir surūšiavus šiukšles reikėjo jas ir išvežti kažkur. Už šitą didį darbą meras mums su Žilvinu įteikė po diplomą „Už pagalbą, suteiktą gamtai“. Be to, toje pakrantėje mudviejų su Žilvinu garbei pastatė nuostabų paminklą! Jame buvo išgraviruota mūsų vardai ir pavardės ir kinų patarlė: „Augink širdy žaliuojantį medį ir galbūt atskris paukštis giesmininkas“.

Ir aš tą paminklą atidengiant buvau, drauge su tūkstantine gamtos mylėtojų minia (juk geri pavyzdžiai užkrečia!) kokakolą gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…

Reklama

One response to this post.

  1. Posted by Martynas on vasario 22, 2010 at 15:44

    Labai įdomi istorija su tuo Žilvinu! Ypač pabaiga netikėta… Man tas straipsnis labai patiko… Šaunuolis, Eimantai!

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: