Ateities eskizas

Aistė Noreikaitė

Ištuštėjusioje gatvėje vėjas blaško vienišą skardinę. Nupurto šaltis – galbūt nuo jos viskas ir prasidėjo. Nuo pirmo pavėjui paleisto popierėlio, pirmos šalikelėje paliktos skardinės, pirmo tariamai žmonių gerovei pakirsto medžio, pirmojo automobilio variklio ūžesio. Viskas prasideda nuo pirmo karto. Tuomet jie nebegalėjo sustoti, dar vėliau – sustabdyti to, kas artėjo – tos tragedijų lavinos. Jie tikėjosi jos išvengsią ir išvengė. Lavina nusinešė mus.

Kyla vėjas. Susisupu į šaliką lyg mėgindamas apsiginti nuo besimaišančio oro. Ne, ne nuo dvoko -prie jo jau spėjau priprasti, saugausi kažko nematomo, sklandančio aplinkui, klastingai besiskverbiančio į visas ertmes, bandančio užvaldyti kūną, pavergti jį tai paslaptingai ligai, palaužusiai neišpasakytą žmonijos didybę, įnešusiai baimę, paniką ir vis artėjančią pražūties nuojautą.

Susigūžęs iš lėto slenku gatve. Vaiduoklių miestas – lietaus apgraužti pastatai, kai kurie kiaurai skylėti, vos viena kita šviesa languose, tamsiose gatvėse – susigūžę šešėliai, vaiduokliai, kaip ir aš, baimingai plaukantys, gal skubantys, lyg tikėdamiesi pabėgti, ir tyla. Tuščia tyla, kurioje tešvilpauja kastingas vėjas, plazda plastikiniai maišelių sparnai, plaka stiklinės dūžtančių butelių širdys ir čia pat gatvėje gieda skardinių chorai.

Aš čia užaugau. Tik kažkodėl šiandien ta mintis mane beprotiškai liūdina. Tai ne ore tvyrančios mirties baimė, net ne skaudus susitaikymas. Tai vis dar tas pats naivus ilgesys, ataidintis vos girdimu šnabždesiu. Tai drėgna, kvepianti žemė ir sodriai žalia laukinė pieva, tai gurkšnis švaraus šulinio vandens, dulkėmis neapsunkęs oras. Tai ilgesys dalykų, apie kuriuos skaičiau knygas, klausiausi pasakojimų, bet niekada neturėjau.

O juk tiek ilgai ir taip inirtingai, lyg apimti karštinės, ieškojome švaraus vandens – kaip kažkadais aukso. Visame Žemės paviršiuje ieškojome nors lašo, kuriuo būtųme galėję be baimės suvilgyti lūpas. Neradome. Mūsų kaimus ir miestus vis labiau skandino tvinstantys vandenynai ir jūros, o vaikai troško suvokdami, kad kiekvienas gurkšnis būtų savanoriška nuodų dozė.

Šypsausi? Tik iš nevilties – gyvenimas virto absurdo tragikomedija, nenusileidžiančia klasikų pjesėms. Gali atsisakyti laukinio vandens, gali bandyti jį valyti, virinti, galų gale gali pirkti tą – „auksinės kokybės“ už auksinę kainą ir tikėtis, kad jis bus švarus. Tačiau kvėpuoti nenustosi. O reikėtų, nes tai sklando ore – visur. Kiekvienąkart įkvėpdamas, iškvėpdamas, įkvėpdamas, iškvėpdamas, įkvėpdamas… Geriau buvo to nežinoti, nes dabar už kiekvieną atsidūsėjimą, kiekvieną gurkšnį, kiekvieną kąsnį galime kaltinti tik save. Ir nepadės čia jokios kaukės, nepadės uždangstytos nosys, burnos, veidai, nepadės ašaros ir maldos. Šita liga jau mumyse. Ji pulsuoja krauju po visą kūną. Ji mūsų genuose. Ji – tai mes ir mūsų pabaiga.

Neleistinos mintys. Tačiau aš nebetikiu pažadais ir tvirtinimais, kad viskas bus gerai, kad padėtis kontroliuojama. Nebetikiu viltimi. Ji liepsnoja viename iš laužų drauge su atliekomis. Skilinėja, lydosi ir virsta pelenais, kuriuos dar karštus išnešioja vėjas po visus miesto pakampius, nukloja duobėtas gatves, ištuštėjusią aikštę, dykynes, kažkada vadintas parkais. Taip, be vilties, lengviau. Leidžiu sau giliai įkvėpti švininio oro.

Kažkur gretimame name pravirksta kūdikis. Norėčiau jį pamatyti, pamatyti, kad žmonės gimsta, išgyvena ir gyvena, kad Žemėje liko bent viena gyvybė, nepaliesta ligos, be pasigailėjimo naikianačios žmones, kaip metų laikai stoja į savo vietas, kaip siaubingos stichijos laikomos nelaime – ne kasdienybe, kaip vėl tarp pelenų sužaliuoja išdegusi žolė, kaip begaliniai kirtimai atgimsta mišku. Norėčiau pamatyti žmoniją išsikapstančią iš savo tragedijos.

Tačiau matysiu tik pabaigą – lėtą ir skausmingą agoniją prieš paskutinį atodūsį. Mes būsime ta saujelė išlikusiųjų, pasitiksianti pasaulio pabaigą. Įeitume į istoriją – Žemės gyvenimo istorija – jei dar būtų, kam ją skaityti.

Šypsausi. Iš nevilties. Orandum est ut sit mens sana in corpore sano ,- sakė romėnų poetas Juvenalis. Deja, mūsų proseneliai, pražudę savo sielas, negailestingai pasmerkė ir mūsų kūnus.

Advertisements

One response to this post.

  1. Posted by Eimantas on vasario 22, 2010 at 15:47

    Tikrai labai patiko man skaityti.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: