Žaliasis kodas-205

Linas Jocius

Iš kur sužinojau apie Eglę, tiksliai neatsimenu. Mačiau kartą praėjusį pavasarį plaunančią bendrabučio virtuvėje kažkokį plastikinį buteliuką ar stiklainį. Tąkart iš arčiau su ja susipažinti nepavyko.

Pažįstamos merginos kažkada minėjo, jog jų aukšte viena kaimynė rūšiuoja šiukšles. Bendrabutyje, tame mažame kambariuke? Tai įmanoma? Nusistebėtų šioje vietoje ne vienas.

Truputį vėluodamas skubu pas Eglę. Užtrukau ieškodamas savo diktofono, tąkart neradau jo. Ne bėda, turiu rašiklį, popieriaus, ir jos mintis įamžinsiu be jokių skaitmeninių technologijų.

Užlipu į antrą aukštą. 205 – skaičiai ant durų. Pabeldžiu, ir už akimirkos duris atidaro mano straipsnio herojė – simpatiška, mielo veido mergina – Eglė Stankevičiūtė. Kambaryje be jos – dar dvi kambariokės, užsiėmusios savo reikalais. „Tikiuosi, labai nesutrukdysiu savo vizitu“, – pagalvojau mintyse.

Eglė pasiūlo arbatos, aš neatsisakau ir iš kuprinės ištraukiu juodo šokolado plytelę. Nežinau ar ji mėgsta, tačiau vėliau paaiškėja, kad neapsirikau. Na, reta mergina vengia saldumynų.

Išsitraukiu blonknotą, rašiklį, popieriaus lapą su paruoštais klausimais ir pradedu kamantinėti.

„Rūšiuoju visas atliekas: popierių, plastmasę, stiklą, na, su metalu sunkiau“, – pradeda pokalbį Eglė. „Nėra čia metalo atliekoms skirto konteinerio, kartą netgi vežiau į Kauną, namo, metalą, tam, kad išmesčiau atliekas ten, kur ir priklauso“, – prisipažįsta mano pašnekovė. Eglė – kaunietė ir gimtuosiuose namuose jai ir jos namiškiams šiukšlių rūšiavimas nėra svetimas įprotis.

Knieti sužinoti, kada ji pradėjo mąstyti „žaliai“? O viskas prasidėjo nuo Anglijos. Ten gyvena jos teta. Prieš keletą metų, 2005 – aisiais, viešėdama Jungtinėje Karalystėje, užsikrėtė „Žaliuoju“ virusu. Ji matė kaip gyvena jos teta, kuri – didelė rūšiavimo entuziastė. Ten ji sužinojo ir suprato, kas tai yra „Organic“ kultas. Čia – esminis taškas Eglės gyvenime. Nuo to laiko, nuo tų kelionių pradžios ėmė domėtis ekologija, skaityti tam skirtą literatūrą, straipsnius apie gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą. Ir, aišku, gyventi kitaip.

„Viską stengiuosi daryti iki galo“, – kalbėdama apie sveiką gyvenimo būdą atvirauja Eglė. „Nepatinka gyventi šiukšlėse.“

„Čia ilgą laiką nebuvo sąlygų rūšiuoti atliekų“, – apgailestauja Eglė. „Buvo mintis su troleibusu vežti šiukšles iki Antakalnio konteinerių. To neprireikė, nes netrukus ir pastatė rūšiavimui skirtus konteinerius čia, šalia bendrabučių.“, – kad bent dalelę josios pasiryžimo ir užsispyrimo turėtų daugelis čia gyvenančių studentų.

Eglė nešykštėjo ir karčių žodžių bendrabučių valdytojams. „Iš tiesų, čia yra ir organizacijos problema. Neretai konteineriai būna pilni ir niekas neskuba jų ištuštinti. Išpeikčiau, jei žinočiau kas yra atsakingas už rūšiavimui skirtų konteinerių priežiūrą“, – neslėpė apmaudo pašnekovė. Jos manymu, gali susidaryti įspūdis, jog bendrabučiuse daug kas rūšiuoja šiukšles, nes šie konteineriai dažnai būna pilni.

Įdomu sužinoti, kaip gi ir kur nedideliame kambaryje rūšiuojamos šiukšlės? Kas yra bendrabutis, kokio tai dydžio patalpos gali suprasti tik tie, kurie yra jame gyvenę. Keliolikos kvadratų kambariukas su trijomis lovomis, be to, turi tilpti šaldytuvas bei bent koks stalas ruošti maistą bei mokytis. Neretai šis baldas skirtas ir maisto ruošai ir studijoms. Erdvės išties nedaug.

Na, kažkokios paslapties čia ir nesužinojau, pasirodo, merginos į atskirus maišelius kaupia plastmasę, popierių, kurie guli bendrabučio nedidelėje sieninėje spintoje. Beje, ne visos trys kambariokės mato prasmę taip gyventi. Eglė pripažįsta, jog vienos kambariokės taip ir nepavyko įtikinti gyventi „žaliai“, atsakingiau. Tačiau džiaugiasi, jog kitą – Kristiną, pavyko įtikinti rūšiuoti šiukšles. Čia trumpam į pokalbį įsitraukia ir antra pašnekovė. Kristina prisipažįsta, jog kol neatsikraustė į bendrabutį ir nesusipažino su Egle, iki to laiko nematė būtinybės rūšiuoti atliekas. Jai čia, Saulėtekyje, tai – nauja patirtis. Beje, Kristinos dėka man pavyko susisiekti ir susitikti su Egle.

Bendrabutyje, nors ir kambariuku tenka dalintis su dvejomis kambariokėmis, įmanoma rūšiuoti atliekas – įrodo man Eglė. „Tą daryti žymiai smagiau ir lengviau kai tau dar kas nors pritaria,“ – džiaugdamasi pasižiūri į kambariokę Kristiną. „Žmogus visada gali rasti priežasčių, kodėl to nedaryti. Jei ir tavo aplinkoje nėra daug vietos – ne bėda, dažniau nešk šiukšles.“, – randa išeitį Eglė. „Kas turi geriausias sąlygas rūšiuoti, tas nerūšiuos ir nesusimąstys apie tai“, – užtikrinta šiuo gyvenimo paradoksu mano pašnekovė.

O kaip kaimynai? Ar nežiūri kreivai, kuomet virtuvėje plauni tuščius plastmasinius butelius?“, – pasiteirauju Eglės. „Na, dabar, manau, jie jau pripratę prie mano įpročių. Ir šiaip man visiškai vienodai, ką jie galvoja apie mane. Manau, galbūt ir ne visi žino apie mano gyvenimo būdą.“

Eglė prisipažįsta kartais sudrausminanti kokį kaimyną, kuris kriauklėje be reikalo paleidžia stiprią vandens srovę. „Klausiu, kam gi tu taip stipriai leidi vandenį, nejaugi tau reikia tiek vandens?“. „Bendrabutyje gyvenančių studentų logika, jog „nei vanduo nei elektra neribojama ir galiu vartot kiek noriu“ – yra mažų mažiausiai neteisinga“, – mano Eglė. „Vandenį reikia ypač taupyti, nes mokslininkai yra paskaičiavę, jog po keliasdešimt metų gėlo vandens atsargos stipriai sumažės, vandens kaina bus beprotiškai didelė, o žmonės dabar apie tai visai nesusimąsto“, – susirūpina pašnekovė. „Gal šis įprotis dar iš sovietinių laikų, kai niekas neskaičiavo ir nebuvo svarbu taupyti vandens, elektros?“

Jos bendrakursiai informologai žino Eglės požiūrį į gamtą. Kai tik reikia daryti kokius nors projektus, prezentacijas, jei įmanoma, mergina stengiasi darbą susieti su ekologija, gamtos saugojimu. „Na, nežinau, ar pavyko bent vienam kursiokui pakeisti mąstymą bei gyvenimo įpročius, tačiau bent jau stengiuosi juos informuoti. Manau, jau dalis grupiokų susimąsto apie save, apie pokyčių būtinybę.“, – viliasi Eglė.

„Prekybininkai turėtų pradėti mąstyti apie rūšiavimą. Verslas turi prisiimti didesnę atsakomybę. Kai dirbau Anglijoje prekybos centre, supratau, kokie didžiuliai kiekiai atliekų keliauja iš šių prekybos monstrų, įvairios plastmasės ir polietilenas nuo prekių, drabužių – ir milžiniškais kiekiais. Anglai mano, jog jie yra dar stipriai atsiliekantys nuo Vokietijos, Japonijos.“, – teigia Eglė. „Dabar versle – pigiausiom sąnaudom bet kokiais būdais, spjaunant į naturalūmą siekti kuo didesnio pelno.“

„Turėtų būti nelengva gyventi vien galvojant apie sveiką maistą, sveiką gyvenimo būdą bei vartoti tik sveikus produktus“, – taip mano turbūt daugelis, kurie nėra bandę taip gyventi, ir šią stereotipinę mintį pasakau savo pašnekovei. Eglė mananti kitaip. „Nesakau, kad viską perku ekologiška ir kas pažymėta „E“ ženklu, o ir šiaip ne visomis prekėmis, kurios žymimos kaip ekologiškos, pasitikiu. Skaitau maisto sudėtį, žiūriu, iš ko pagaminta viena ar kita prekė. Manau, tereikia išsiugdyti atitinkamus gyvenimo įpročius“.

„Labai skauda širdį, kai svetimoje aplinkoje tenka pasielgti taip, kaip tau jau nėra įprasta“, – atvirauja Eglė. „Pas kokius nors draugus ar daugų tėvus“.

Rūšiuoti šiukšles ir pirkti sveikesnį maistą – gal tai žurnalų ir televizijos suformuota mada? „Žiniasklaida, bet kokiu atveju, atlieka gerą funkciją. Ji informuoja, rodo, ir kuo dažniau, nors ir tie patys veideliai, bet tuo geriau“, – mananti Eglė. „Bet gal tai tik laikmečio mada?“, – klausiu Eglės. „Tai gerai, norėčiau, kad tai iš tikrųjų būtų mada, kad kuo daugiau žmonių apie ją sužinotų, ir gyventų sveikiau bei atsakingiau. Žiniasklaida daro išties gerą darbą“, – mananti eglė. Žiniasklaida gali prisidėti prie sveiko gyvenimo populiarinimo. Pašnekovė pastebi, jog įvairiuose žurnaluose vis daugiau temų ir straipsnių, skirtų sveikesnei mitybai, energijos resursų taupymui ar aplinkos apsaugos aktualijoms.

„Lietuvių tauta perimdama kapitalizmą, kartu perima ir visa, kas blogiausia, nemąsto, o ima, kas „blizga“. Gal tik kaimo žmonės supranta daugiau apie gamtą. Tautos bruožas – perimti kas blogiausio“, – Eglė kritiškai žvelgia į lietuvių norą kopijoti vakarų šalių gyvenimo įpročius.

Mergina jaučia silpnybę italų virtuvei. Šioji – antra sveikiausia pasaulyje. „Lietuviams nelabai rūpi ką jie valgo, bent taip manau. Italijoje – labai skanu ir sveika. Teko pabuvoti Parmoje – ten taip viskas skanu. Tačiau Milanas – nepalyginamas su Parma, ten kas antra kavinė – greito maisto, gatvėse matyti nemažai apkūnių žmonių.“

Eglė kiekvieną savaitgalį grįžta į Kauną ir ten, Kalniečių mikrorajone, turgelyje apsiperkanti daržovių, vaisių. Jai tai labai patinka, nes Vilniuje šalia Saulėtekio nėra jokio didesnio žemdirbių turgaus.

„Žmogus gali gyventi kitaip. Gali padėti pats sau, gyventi sveikesnėje aplinkoje, stengis valgyti sveikesnį maistą. Kodėl pasaulyje tiek daug ligų, vėžinių susirgimų? Juk senovėje to nebuvo. Tai dėl chemijos, nuo aplinkos užterštumo“, – pati atsako į užduotą klausimą.

„Turi praeti labai daug laiko, kol pasikeis visuomenė, kol supras, jog įvairiose gyvenimo srityse reikia gyventi ekologiškai.“, – mano Eglė. „Ar ta pati prekė dar bus ekologiška, jei aš aibę kilometrų automobiliu iki parduotuvės keliausiu jos nusipirkti, sudegindama begalę kuro?“, – klausimas, verčiantis susimąstyti.

Eglė apgailestauja, jog Lietuvoje labai nedaug mažų parduotuvėlių, kur būtų galima įsigyti ekologiškų prekių bei maisto. O ir esančioje kainos nelogiškos. „Koks žmogus pirks batonėlį, kainuojantį 8 litus? O toks Anglijoje beveik dvigubai pigesnis.“, – apgailestauja Eglė.

Ar nesijaučia lyg kovoje prieš vėjo malūnus, juk vienas lauke ne karys? Ar gali vienas žmogus ką nors pakeisti? „Tos buitinės prekės – juk ne kasdieninės“, – į mano pastabą, jog įvairūs ekologiški skalbimo milteliai ir kiti valikliai yra labai brangūs, atsako Eglė. „Pakanka kartą per pora mėnesių tai nusipirkti, ir padalinus šią sumą kiekvienai dienai – ir kaina nebeatrodo tokia didelė ir neįkandama.“

„Viskas lėtai vyksta, valdžia mažai veikia, per mažai daro. Bet aš tikiuosi su laiku tai įsisvažiuos, pasikeis visuomenė.“, – vyliasi pašnekovė. Politikai per mažai veikia, o tik gražiai šneka. Neatsimenu nei vieno valdžios atstovo, kuris kalbėtų apie rūšiavimą, praktinius ekologinius dalykus.“, – neslėpė nusivylimo valdančiaisiais.

Ne kartą pokalbis turėdavo nutrūkti, nes Elgė skubėdavo į virtuvę, prižiūrėti verdamos salierų sriubos. Išdavė, kad ji ilgokai verda, tad nelabai sutrukdžiau savo klausimais.

Nepastebėjau, kaip prabėgo gera valanda besikalbant su merginomis. Laikas skubėti namo, kuo greičiau išgirstas mintis ir užsirašytus Eglės žodžius paversti tekstu… Išeinu su mažyčiu šypsniu veide, džiaugiuosi turėjes progą iš arčiau susipažinti su tokia mergina…

Advertisements

3 responses to this post.

  1. Sudomino, tačiau Lietuvoje yra dešimtys, jei ne šimtai Eglių Stankevičiūčių (ačiū jų išradingiems tėvams). kaip ją rasti?

    Atsakyti

  2. […] Bitinas Rasa Jankauskaitė Linas Jocius Audrius Kuskys Rokas Liubauskas Ugnė Milaševičiūtė Vida Petraitytė Silvija […]

    Atsakyti

  3. […] Rasa Jankauskaitė “Mes patys – mūsų ateities kalviai” Linas Jocius “Žaliasis kodas-205″ Audrius Kuskys “Ar spės žmogus išgelbėti pasaulio gyvybę..?” Rokas Liubauskas […]

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: