Ozas ir jo Vyšnia

Agnė Baltrūnaitė (mokytoja Loreta Klivienė)

Buvo tylus pavasario vakaras, vėjas šiureno medžių lapus, o po vienu iš jų sėdėjo mažas žmogutis, gal net ne žmogus, gal elfas? Taip, tai buvo tikrų tikriausias elfas, kurio vardas Ozas. Jau daug metų jis niekur toliau neidavo nė per kelis metrus nuo savo vyšnios, labai ją mylėjo, ji buvo jo atrama šiame dideliame pasaulyje. Bet vieną pavasarį saulė kaitino taip stipriai, kad vyšnaitė neatlaikė ir sudžiūvo. Nebebuvo gražiųjų jos žiedų, kurie krenta tarsi sniegas pučiant vėjui, nebenokino raudonų uogų, buvo sausa ir bejausmė kaip senas stagaras. Sunku buvo Ozui be jos gyventi, todėl jis nusprendė norįs pamatyti platųjį pasaulį.

Tą balandžio rytą jis atsikėlė labai anksti, atsisveikino su savo vyšnia ir išėjo. Nežinojo, kur eina, tiesiog ėjo. Saulė po truputį kilo virš horizonto, darėsi karšta. Elfui pasidarė sunku eiti, bet jis buvo užsispyręs ir ėjo toliau.

-Niekas manęs nesustabdys, net šis karštas oras. Kai gimė mano vyšnaitė, viskas buvo kitaip, pavasariai buvo šilti, ne tokie kaip šis. Kažkas juk visa tai pakeitė ir aš sužinosiu kas, keliausiu, kad ir į pačią Antarktidą, bet rasiu atsakymą, – eidamas Ozas vis kartojo šiuos žodius. Keliaudamas jis sutiko daugybę keistų žmonių, gyvūnų, net ir medžiai einant darėsi vis kitokie, svetimi ir nepažįstami. Praėjo daug mėnesių, beeidamas Ozas susirado daugybę naujų draugų, bet nė vienas nieko nežinojo, kas pakeitė aplinką, kurioje augo vyšnia. Vienas senas lapinas Ozui patarė keliauti į Italiją, sakė, ten yra išmanančių apie klimatą ir jo kaitą. Elfas pasisvečiavo keletą dienų pas lapiną oloje, kad galėtų atgauti jėgas ir keliauti į Veneciją.

Prieš išeinant lapinas Ozui davė stebuklingą lazdelę, pasakęs, kad ji padės greitai ir be jokio vargo nukeliauti, kur tik jis panorės. Mažasis elfas panorėjo atsidurti Venecijoje, keli mostai stebuklinga lazdele ir po akimirkos jis sėdi gondoloje, keliauja pas išminčių, kuris papasakos viską apie klimato kaitą. Gaila, kad neturi šalia savęs nuostabios elfės, kurią galėtų pabučiuoti plaukiant pro kiekvieną tiltą ir taip juos suptų meilė amžinybių amžinybę. Valtelė sustojo šalia didelio, niekuo nesiskiriančio nuo kitų, Venecijos pastato. Grakščiai stryktelėjo iš valties, padėkojo ir patraukė durų link. Duris atidarė žmogus, vos tik peržengęs durų slenkstį Ozas pajuto šaltį, žmogus padavė jam paltą ir parodė sekti paskui jį.

-Mums pranešė apie tavo apsilankymą, – tarė žmogus, – Emilis tavęs laukia. Beje, aš Lukas. – Elfas linktelėjo ir toliau sekė paskui Luką, priėjo masyvias duris, kurios vedė į nežinią, Lukas jas atidarė ir praleido Ozą eiti pirmą. Iš kambario pūtė šaltas vėjas, jis nemaloniai gnaibė veidą. Viduje buvo daugybė sniego ir nedidelis ežeras, kuriame plaukiojo ledai, o šalia ežero vaikštinėjo meška.

-Tai tu esi Emilis? – paklausė Ozas meškos.

-Taip, – atsakė meška atsisukdama į elfą.

-Bet kodėl tu čia, ne šiaurėje, kur gyvena visos baltosios meškos?

-Ta pati priežastis kaip ir dėl tavo vyšnios, – tarė meška ir tingiai atsigulė ant sniego. – O dabar galiu papasakoti tau apie klimato kaitą ir kodėl aš čia, o ne namuose.

Viskas pasikeitė dėl žmonių kaltės. Žmogus nuolat teršia gamtą, miestuose ir gyvenvietėse į orą patenka automobilių išmetamos dujos, gamyklų, elektrinių teršalai. Žmonės varginasi nueiti iki šiukšlių dėžės ir išmesti šiukšles, vietoj to numeta bet kur, parkuose, gatvėse, kiemuose, visur, kur tik įmanoma. Dauguma nesusimąsto apie daroma žalą gamtai, jiems atrodo, kad viena šiukšlė nieko nepakeis, bet taip mąsto ir dauguma pasaulio gyventojų. Pasaulyje milijardai žmonių, jei kiekvienas išmestų ne vietoje šiukšles, mūsų planeta jau būtų virtus milžinišku šiukšlynu.

-Bet kas atsitiks, jei žmonės nesusimąstys ir toliau terš gamtą?

-Vienas iš padarinių bus ledynų ištirpimas, jau dabar ledynai tirpsta, todėl aš čia, ne visiem užtenka vietos šiaurėje, klimatas keičiasi, o mes turim arba prie to prisitaikyti, arba gelbėtis kitokiais būdais, tokiais kaip šis – gyvenimas kitur.

-O kokios pasėkmės bus, kai ledynai ištirps? – Ozas klausinėjo mešką.

-Siaubingos, – atsiduso Emilis ,- mokslininkai aprašė naują pasaulio tvaną, kuris, jų spėjimais, turėtų būti apie 2040 metus. Žemėje vandens lygis pakils apie 70 metrų. Iš vandens kyšos Niujorko dangoraižiai, o po vandeniu atsidurs tokie miestai kaip Londonas, Kopenhaga, Roma ir daugelis kitų. Alpių papėdėje augs palmės, kiparisai, prie Viduržemio jūros bus pražūtinga sausra. Žemės atmosferos vidutinei metų temperatūrai pakilus 3-4° C, labai pasikeistų klimatas. Lietuvoje ir net pietų Švedijoje galima būtų auginti apelsinmedžius, persikus, sojas.

-Šiuo metu Lietuvoje tokių vaisių nėra, gal ir patiktų žmonėms juos auginti, – tarė elfas.

-Bet tie vaisiai nebūtų tokie sveiki kaip dabar. Oras būtų užterštas, kartu ir kiekvienas užaugintas vaisius ar daržovė būtų užterštas.

-Tai juk siaubinga, – tarė Ozas,- o ar yra galimybė išgelbėti žemę?

-Girdėjai apie „žaliuosius“? – paklausė Emilis elfo.

-Ne, o kas jie tokie?

-Tai žmonės, kurie saugo gamtą, nešiukšlina, stengiasi važiuoti dviračiu, o ne mašina, rūšiuoja šiukšles ir visaip kitaip bando išsaugoti mūsų namus – žemę. Jie tai daro ne vieni, o bando pritraukti kuo daugiau žemės gyventojų, nori, kad visi saugotų ir tausotų aplinką, kurioje gyvena. Jie nori, kad kiekvienas žmogus savo galvoje atrastų „žaliąjį kodą“ ir apsaugotų pasaulį nuo katastrofos.

-Aš irgi noriu rasti „žaliąjį kodą“ savo galvoje, – sušuko Ozas, – noriu, kad mano vyšnios broliai ir seserys gyventų švarioje aplinkoje.

-Tau nieko nereikia ieškoti, turi norėti saugoti aplinką ir „žaliasis kodas“ bus iššifruotas.

-Tai nuostabu.

-Žinau, – tarė meška, – jei kiekvienas galvotų kaip tu, viskas būtų geriau.

-Ir mano vyšnia dar vis žaliuotų, – liūdnai tarė elfas.

-Taip, ir tavo vyšnia dar vis žaliuotų, bet laiko neįmanoma atsukti atgal, įmanoma tik stengtis pakeisti ateitį, padaryti ją gražesnę būsimoms kartoms.

-Ačiū tau, kad papasakojai tai, man labai pravers, o dabar keliausiu keisti ateities.

-Neskubėk ir būsi pirmas, – nusijuokė Emilis.

-Buvo malonu susipažinti, – tarstelėjo Ozas ir priėjęs prie meškos paglostė gauruotą kailį.

-Man tai pat, – atsakė meška ir atsistojusi palydėjo Ozą iki durų. – Lik sveikas, mažasis mano drauge. Sniego kambario durys užsivėrė ir Ozas, atradęs savo galvoje „žaliąjį kodą“, išėjo keisti pasaulio savo vyšnios atminimui.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: