Oj, kliudžiau

Šarūnė Alešiūnaitė

Oj, kliudžiau. Ir vėl kliudžiau tą mažą, liesą, baltąkatytę vis vaikštančią aplink mūsų namą.Šį kart ji tupėjo ant betoninių blokų tvoros, atitveriančios mamos gėlių darželį nuo pamiškės.

Baltų plaukų kuokšteliai buvo sulipdyti purvu, o letenėlės nudažytos dirvos spalva. Ir kaži kur ji buvo įlindusi? Katytė, pamačiusi mane su ginklu rankose įdėmėmiai mane nužvelgė, pakarpė ausytėmis ir buvo besiruošianti bėgti, kai iš ginklo man pačiai nesitikint iššovė šnovinys. Balta blykstė nuskriejo saulės spindulių apšviestos mažylės link. Ji neišsigando, tik atsisuko į mane ir grįžo į savo vietą prie šulinio apaugusio vyksvomis, tarsi pasiruošusi toliau pozuoti ir neparodžiusi nė kruoelės baimės. Aš nustebusi pažvelgiau į ginklą. Katytė buvo užfiksuota kelianti savo mažą letenėlę, ausytės stačios, o tarp akių buvo galimą įžiūrėti raukšlelę. Balti plaukų kuokšteliai nebuvo jau taip negražiai sulipę, kartais įsižiūrėjus tie purvo lopinėliai udžžsudarydavo nekasdienišką vaizdinių paveikslą, o letenėlės atrodė tarytum rudi pavasariniai aulinukai. Nejučiom nusišypsojau. Ji neišsigando.

Netaip kaip paukšteliai, vos tik išvydę žmogų ir išgirdę fotoaparato sukeliamą garsą tuoj pat išskleidžia sparnus ir pakyla į žydrą dangų, žinodami, kad ir ten nėra saugu…

Kitaip nei mažytės, raudonos, taškuotos boružėlės, pajautusios pirštų šilumą ant savo kietų sparnelių slepiasi po lapu, ar turėdamos galimybę persikelia į saldžiai žydinčią obelį…

Ir netaip kaip musė, kuri žmogui tai kaip dūzgiantis vabaliukas popieriniais sparneliais, kuris uždengtas delnu ima spurdėti, o tik pajutusi laisvę skrenda bet kur, žinodama, kad bet kurią sekundę gali papulti į voro mezgiamą lipnų tinklą…

Kodėl? Kodėl jie šalia žmonių nesijaučia saugūs? Ar galime kažką pakeisti? Ar gali būti taip, kad visi mūsų žemėje jaustųsi saugūs? Noriu, kad paukščiai nebijotų pakilti į dangų. Noriu, kad boružės su malonumu tupėtų ant delno jausdamos žmogiškos rankos šilumą… Noriu, kad musė imtų spurdėti po delnu tik tada, kai jai pabostų tupėti tamsoje, o ne iš baimės.

Apsiginkluokite fotoaparatais ir pažvelkite kiek grožio aplinkui, kurį patys naikiname…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: