Gyvybės pieva

Raimonda Noreikaitė (koordinavo mokytoja Loreta Klivienė)

Tą dieną švietė švelni pavasario saulutė, kuri mėgino pabučiuoti ir pabudinti kiekvieną miegantį žemės lopinėlį apačioje. Sniegas jau buvo seniai ištirpęs ir praėjusių metų žolėje virė visai ne praėjęs, o šviežias gyvenimas. Ryškiaspalviai drugeliai šoko užburiantį pavasario šokį drauge su spinduliais, o boružėlės gaudė saulės zuikučius, norėdamos prisiglausti ir pasišildyti. Tuo laiku darbštuolės skruzdėlės tampė už save dvigubai didesnius nešulius ir kreivai nužiūrinėjo bekrykštaujančias raudonšones gražuoles bei drugius. Tokios barbės devyndarbės niekada nesupras, kaip galima dykaduoniauti. Skruzdžių nuomone, dirbti reikia dvidešimt keturias valandas per parą. Ir net tokiais tempais jos vis tiek yra nepatenkintos ir mąsto, kaip paroje įtupdyti dar nors vieną valandą. Bet tik šios mažylės dirbo išsijuosusios. Net sliekas, storiausias iš visų savo brolių, pusbrolių ir draugų, buvo iškišęs savo galvą į paviršių ir nuolankiai šypsojosi atėjusiam žiemos vaikytojui – pavasariui.

Šios pievos viršininkas buvo ne kas kitas kaip ponas paprastasis grambuolys. Tiesa, jis visų jau seniausiai pramintas ponu Karkvabaliu, nors pats labai nemėgo būti taip vadinamas. Šis pievos viršininkas turėjo tokią išvaizdą, jog nė vienas negalėjo pono Karkvabalio supainioti su kokiu kitu vabalu. Jo įdegęs kūnas atrodė tarsi išteptas šokoladu ir ne tik buvo itin tamsus, bet dar blizgėjo prieš šviesą lyg visą žiemą būtų tepamas aukščiausios rūšies sviestu. Sparneliai, kiek šviesesni už patį viršininką, idealiai suglostyti, o antenos… Štai kur tikros antenos! Nė vienas vabalas negalėjo pasigirti tokiomis ilgomis, storomis ir tvirtomis ataugomis, kokias turėjo mylimiausiasis paprastasis grambuolys. Tiesa, jis turėjo vieną ydą. Ponas Karkvabalis mėgo pernelyg ilgai mėgautis augalais ir galiausiai visai girtutėlis šlitinėdavo pievoje… Jau net žmonių pasaulyje sklido kalbos, jog šis vabalas yra alkoholikas! Bet, kaip seniausi šios pievos gyventojai sako, idealių vabalų nebūna. Taigi, ponas paprastasis grambuolys sėkmingai ėjo šias itin svarbias pareigas net ir pernelyg mėgdamas alkoholį.

Tiesa, ne vien Karkvabalis tvarkė visus reikalus. Pievos sargas bei tikras drąsiaširdis buvo dar visai mažytis, bet labai protingas baltasis kiškis Zigmas, kurį visi meiliai Zigmuku vadino. Šio gyventojo atsiradimas pievoje iki šios dienos nėra išaiškintas. Vieną dieną jis tiesiog bum, ir atsirado. Kas keisčiausia, baltieji triušiai turėtų gyventi miške, o šis pievos sargas griežtai atsisako eiti į šalia esantį miškelį. Zigmukas teisinasi, jog medžiai jam atrodo lyg pabaisos, norinčios jį praryti. Kiškis bijo eiti tiesiai ten, kur vien pabaisos tegyvena. Žinoma, šį sargą galima išgąsdinti net priėjus su mažyte medžio šakele – dažnai iš miško ateina žvėreliai ir šitaip erzina vargšelį – bet be šios savo baimės kiškis iš tiesų buvo labai pavyzdingas sargas. Štai ir dabar, nors nemiegojęs jau visą naktį, Zigmas stovėjo savo mėgstama poza ir saugojo pievą nuo įsibrovėlių. Jo jau pilkėti pradėjęs kailis buvo idealiai sušukuotas, kaip ir turi būti tarnybos metu. Ilgos ausys sukinėjosi į visas puses lyg radarai, o akys buvo išplėstos tiek daug, jog nė vienas prašalaitis nebūtų prasprūdęs į šią vietą nepastebėtas.

O pievos daktaru turėjo garbės vadintis jau visai susenęs ir atgrubnagiu pasidaręs jonvabalis. Gyventojai net nežinojo tikro jo vardo ir visada jonvabalį vadindavo Šviestuvu. Taip kažkada jį praminė būrelis plaštakių. Mat šis daktarėlis mėgdavo dirbti tik naktį ir pasišviesdavo savo paties kūneliu. Šviestuvo padėjėjos buvo dvi jo žmonos jonvabalės Lemputė ir Žvakutė, kurios buvo tikros pleputės ir labiau mėgdavo nešioti paskalas, nei dirbti. Daktaras turėjo net dvi sutuoktines, nes buvo kilęs iš tolimų kraštų, kur leistina daugpatystė. Kaip ir vardo, taip ir tikros Šviestuvo gimimo vietos bei atsiradimo Lietuvos pievoje istorijos gyventojai nežinojo. O nelabai jiems ir terūpėjo šio jonvabalio gyvenimas. Visiems buvo svarbiausia tai, jog visi čia gyvenantys padarėliai turi diplomuotą daktarą, o ne kokį šundaktarį.

Kalbant apie diplomus, pievoje veikė ir mokykla, kurią baigę gyventojai būdavo pažymėti dideliame varnalėšos lape ir galėdavo keliauti į universitetą. Ši mokykla turėjo tik vieną mokytoją – kurmį Aloyzą. Jis buvo nuostabus rašytojas bei nuolankus mokytojas, todėl tiek jaunikliai, tiek senoliai mėgo šį kurmį. Tiesa, jis nešiojo labai storų stiklų akinius, kurie juokingai išdidindavo visai mažytes Aloyzo akutes. Bet net su šiais akiniais kurmis vos įžlibindavo net savo rankas, todėl dažnai gaudavo pylos iš gyventojų, kad ne vietoje išrausė kurmiarausį arba kokį nelaimėlį žemėmis apkapstė.

O patys didžiausi pievos nelaimėliai buvo žiogas Petras ir sraigė Eglė. Mažoji sraigė dirbo paštininke, nors jai šis darbas iš tiesų buvo visiškai netinkamas. Bet ką gi gali pasakyti sraigei, kuri visą gyvenimą svajojo dirbti būtent šį darbą ir pultų į depresiją jo netekusi? O ponas Karkvabalis daug kartų ir žadėjo atleisti vargšelę lėtapėdę, mat Eglė buvo tokia lėta, jog laiškai pasiekdavo adresatą po daugelio savaičių. Bet paprastasis grambuolys turėjo pernelyg gerą širdį, kad atleistų nelaimėlę sraigę. O antrasis nelaimėlis Petras – neatrastas talentas pievoje. Jis daugybę kartų mėgino iškaulyti kolorado vabalus priimti jį į vienintelę muzikantų grupę pievoje, bet šie visada atsisakydavo tai padaryti ir tik išpeikdavo vargšelį žiogą. Kur matyta, kad kolorado vabalų grupėje smuiku griežtų kažkoks laibakojis žiogas? Todėl vargšelis Petriukas naktimis sėdėdavo atokiame pievos kampelyje ir gailiai grodavo savo senutėliu smuiku, kol visi kietai miegodavo.

Nors čia virte virė gyvenimas, vieną dieną viskas ėmė ir apsivertė kūlvirsčiais. Pirmas pavojaus varpais pradėjo skambinti sargas Zigmukas, mat pamatė artėjantį senyvą susiraukšlėjusį žmogelį. Kiškiui vos širdelė pro burną neiššoko, kai pamatė šį nelauktą svečią pievos teritorijoje. Sargas mėgino nusiraminti ir tiesiog nekreipti dėmesio į šį piktai atrodantį senuką, bet kai vyriškis išsitraukė degtukus ir pasigirdo degančių šakelių traškėjimas, Zigmas visai padūko ir pribėgo artyn, kur vis labiau plėtėsi ugnis. Tuo tarpu ūkininkas jau sunkiais žingsniais tėplino šalin ir kiškis kuo aiškiausiai girdėjo, kaip traška ne tik degančios šakelės, bet ir senyvo žmogaus kaulai jam judant tolyn. Nežinodamas, kaip užgesinti plintančią ugnį, vargšelis įšoko tiesiai į tuos deginančius liežuvius ir ėmė vartytis kęsdamas baisų skausmą. Jo galvoje buvo vienintelė mintis – pievos gelbėjimas bet kokia kaina. Bet neilgai Zigmukas tesivartė gesindamas nedorėlę ugnį. Greitai beširdės liepsnos pasiglemžė nekalto padarėlio gyvybę ir uždėjo dar vieną varnelę savo gausybės sunaikintų padarų sąraše.

Vis didėjantį karštį ėmė justi pievos gyventojai ir sunerimę ėjo tikrinti, kas gi atsitiko ir kur dingo sargas Zigmas. Bet tai buvo lemtinga klaida, nes visi gyvi padarai pakliuvo į kruvinos ugnies spąstus, kurios liežuviai vis labiau artėjo link susirinkusių pievos gyventojų pakeliui sunaikindami visa, kas buvo jiems brangu. Padarėliai klykė, stumdėsi ir verkė. Kurmis Aloyzas didvyriškai užstojo savo mokinius nuo žudikės ugnies, o Karkvabalis mėgino nuraminti išsigandusią minią. Bet kokia gi to prasmė? Galiausiai vis tiek ir kurmis, ir mokiniai, ir visi kiti gyventojai pavirto į pelenus lyg jų čia niekada nė nebūtų buvę. Ir liko iš spalvotosios pievos tik juoda dėmė, kurios buvusius gyventojus išnešiojo raudantis vėjas.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: