Esu karalius Žemės

Lina Pankratjevaitė

Esu karalius –

Žemės, pasakos, turtų !

Tik ne tau suprasti,

Kaip aš gyvenu !

Mėgaujuosi tik šia diena:

Netaupau aš Žemės turtų.

O išauš nauja aušra –

Reikės kitų man burtų.

Juk gyvenimas tas ilgas –

Visko man pakaks.

Visi mano norai pildos ,

Bet vis tiek man negana.

Mašiną aš naują ir svarbu galingą

Sau kas dieną vis perku

Ir visai man nesvarbu ,

Kad jau šimtą jų turiu…

O kad Žemei aš kenkiu , netikiu visai –

O tu ?

Juk esu karalius –

Žemės , pasakos, turtų.

Trokštu aš turėti didesnes krūvas

Nuostabių auksinių pinigų .

Paaukosiu vieną krūvą –

Nusipirksiu sau lėktuvą.

Sakai esu negeras ? Nemyliu aš gamtos?

O kas juk pasodino tą eglelę prie rūmų sienos mėlynos?!

Juk tai mano darbas! Kokios širdies esu geros!

Netaupau vandens visai .

Kam man tai daryti ?

Juk kai jo pritrūksim ,

Ištirpinsim ledo lytį.

Taps benamės meškos.

Nesvarbu.

Juk vandens dabar man reikia,

O ne tų baltų meškų !

Na gerai, gerai, padarysiu

Didelį meškom laivelį,

Tegu plaukioja po savo šalį.

O aš skrisiu lėktuvu ir stebėsiu jas iš debesų.

Nusipirkau aš išsvajotąjį lėktuvą ,

Nuskridau į negyvenamą salą.

Pastačiau ten rūmus iš plytų ir metalo,

Sukūriau naują sau pasaulį .

Meškos vijosi mane! Karalių geriausią iš žmonių,

Tą, kuris davė joms laivelį

Iš savo šiukšlių išmestų!

Nedėkingos iš tiesų !

O jos dabar man baimę kelia !

Ir grasina palikt be sočių pietų.

Gerai, kad turiu dabar aš naują salą –

Iš betono, grotų ir stiklų.

Jos pasiekt manęs niekaip negali :

Supyliau daug aplink kalnų

Iš chemikalų ir šiukšlių nemarių.

Kartą atplaukė į Žmogaus salą

Meškos su kitais gyvūnais.

Vargšas, užsibarikadavęs tarp sienų keturių,

Vadino save karalium ir kaltino pasaulį dėl tokių didžiulių negandų.

Taikos gyvūnai prašė nuoširdžiai,

Bet atsakymo negavę,

Patraukė jie savais keliais –

Per Motulę Žemę.

O žmogus atskirtas liko nuo pasaulio šviesulių,

Paskendęs tarp savo rūmų sienų keturių –

Be vandens ir maisto,

Tarp šiukšlynų ir kitų niekų,

Pamirštas net šiltųjų saulės spindulių

Ir vėjo rankų malonių .

Be lietaus ir Žemės dvasios –

Neteks jisai didžiulės galios…

Girdėjau mišką naktį šnarant ,

Jog Žmogus gyvena

Tarp pikto smogo debesų

Ir vis dar nesupranta, jog išdavęs Žemę –

Motulę žmonių ir gyvulių…

Kai Žmogus visai neklauso ,

Motina sutrepsi savo koja :

Audra, lietum Žmogeliui tvoja –

Saulė nebešildo, Vėjas sniegą pusto ,

Pastatai sugriūna…

Tik kai bus labai blogai ,

Žmogus supras, kaip nedorai

Jis elgės. Ir tada pradės mąstyti ,

kaip šią padėtį taisyti .

Vėl sugrįš į Aukso amžių ,

Kai atras dorybes moralias,

Nekartos senų klaidų ir

Pamirš visas ydas.

Padarę daug gerų darbų,

Išvalę Žemę nuo visokių negandų,

Tapsim vėl viena šeima –

Pagrindas naujų kartų.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: