Baugi pasaka

Gabrielė Žemaitytė

Kitąsyk Baltijos skalaujamam krašte gyveno žvejys. Turėjo jis dvylika sūnų kaip ąžuolų ir tris dukteris, viena už kitą gražesnes, darbštesnes ir drąsesnes. Žvejojo per dienas ir vargo nematė.

Bet keitės laikai. Keitės ir žmonės. Dideli geležiniai laivai motiną Baltiją dideliais tinklais aptvėrė, žuveles kubilais sėmė. O žuvelių mažėjo, tad žvejys kasdien vis mažiau ir mažiau jų namo beparnešdavo. Ir užgulė širdį suki nedalia− kaip čia vienam šitiek vaikų išlaikyti, kai ir jūra nepamaitina ir derlius laukuos džiūsta, ir kaip juos visus į pasaulį išleisti. Galiausiai nusprendė žvejys namo pačią parvesti− vis lengviau gyventi būsią.

Vargšas buvo žmogus, nė nenutuokė, kad raganą veda. O ši nekvaila buvo – suprato, kad kai broliai narsiais vyrais užaugs, nesitaikstys su pamote ragana ir iš namų išvarys. Tad nusprendė: bernų dvylikos reik atsikratyt, o mergeles pasilikt, kad darbus namie nudirbtų. Kaip tarė, taip ir padarė. Vos įžengusi į trobą sušuko: „Visi, kas čia man nereikalingi, kad juodvarniais išlėktų!“ Pakilo visi dvylika brolių, juodus sparnus išskleidė ir aukštyn išskrido. Verkė žvejys savo sūnelių, įsivaizdavo, kaip juos tinklai sugauna, kaip žmonės pašauna, juoda jūra sparnus tamsuma aptraukia. Bet negalėjo tėvas nieko pakeisti, beliko jam guostis, kad bent dukrelės liko.

Gyveno žvejys su dukrom pajūry, o jūra vis kilo ir kilo ir jau gviešėsi kiemą apsemti , kai kartą iš jos tuzinas žalčių piršlybom atsivilko. Pasirodo, vyriausioji ir gražiausioji duktė Eglė buvo nejučiom žalčiui pasižadėjus. Persigando tėvas: negi teks dukrą žalčiui atiduot, kaip ji ten žalios, vis dumblėjančios ir dumblėjančios jūros dugne tarp maurų gyvens. O pamotė delnus iš džiaugsmo trynė ir šiam nė paprieštaraut neleido. Taip ir išvyko Eglė su piršliais į jūros dugną, gintaro rūmus. Žadėtasis vyras buvo ne koks bjaurus žaltys, o dailus jaunikaitis jūros− sūnus Žilvinas. Motina jūra rūstaudama audras kėlė taip mylimajam sūnui turtų pilnus laivus dovanodama. Bet siaučiant svietelyje karui, ne lobiai, o baisiai pavojingi laivai Baltijos dugną klojo. Džiaugės Eglė tokiu vyru, jo rūmais, dovanomis. Tik viena ant širdies neramu liko, kodėl Žilvinas, toks mylintis ir geras, leidžia savo močiai žmonių kraują lieti ir laivus skandinti. Suprato šis liūdnas savo žmonos mintis ir pažadą tarė: „Jūra nuo šio laiko bus visiems gera, Baltija rami bus, kol tu su manim.“

Taip gyveno gražiai Eglė jūros dugne, trijų sūnų ir vienos dukters susilaukė, o krante jos tėvelis pačią raganą penėjo ir devyndarbių dukrelių gailėjo. Liepa, drąsiausioji žvejo dukrų, užaugo pakankamai didelė ir tarė: „Einu brolių juodvarnių ieškoti, gal rasiu juos gyvus, parvesiu, tai vis mums lengviau bus.“ Taip išėjo ji į platų pasaulį, palikdama darbščiausiajai seserų − Ievai vienai vargelį vargti ir pamotę kęsti. Eidama Liepa perbrido ruduojančią upę, perėjo kirtimus, kol viename iš kelių išlikusių miškų sutiko atsiskyrėlį. Priėjus ir klausia, ar nematęs jos brolių, juodvarniais lakstančių. Atsiskyrėlis jai atsako: „Nemačiau, bet turiu valią ant visų vėjų. Tuoj sušauksiu vėjus, gal tie bus kur užpūtę ir tavo brolius matę.“ Sulėkė vėjai iš visų kraštų, tik vienų, Europą šildančiųjų vakarų vėjų, nebebuvo, tad nebebuvo ir kam Liepai pasakyti, kur brolių ieškot. Tada atsiskyrėlis liepė nenusiminti ir pasiuntė mergaitę į dykynę pas savo brolį, turintį valią ant visų debesų. Šis sukvietė debesis. Kaip sugulė debesys apie jo trobą, net baugiai tamsu pasidarė. Vos tik senis paklausė, ar šie kur brolių nematę, iš jų pradėjo lietus pliaupti. Negalėjo Liepa išgirsti, ką debesys sakė, per daug jai ploną ir baltą odelę rūgštus lietutis graužė. Negalėjo Ieva skausmo iškęsti ir teko jai bėgti pas trečiąjį brolį atsiskyrėlį, turintį valią ant visų paukščių. Šiam sukvietus visus paukščius, tik vieno vienintelio paskutinio paukščių karaliaus sakalo trūko. Gulėjo šis negyvas toli toli, laukų vidury, su švino pupa krūtinėj, piktų žmonių pašautas. Vienintelis jis žinojo, kur dvylika juodvarnių esti. Ir nebeliko Liepai jokios vilties savo brolelius rasti ir namo parvesti. Baisi širdgėla ir nedalia suspaudė  krūtinę. Tad  stojo ji prie tėviškės vartelių liepele augti.

Kitoje vartelių pusėje plušo trečioji sesutė Ieva. Kasdien vis sunkiau ir sunkiau. Pamotė, pamatė, kokia podukra darbšti, tad duodavo jai vis daugiau ir daugiau darbo, kol kartą išvijo Ievutę gyvulių ganyti, įdavė linų grįščią ir liepė lig vakaro suverpti be verpstės ir išlenkti be lankčio. Apsikabino mergaitė mieliausios karvutės kaklą ir verkia. O ši žmogaus balsu sako: „Neverk, mergele, papūsk man į vieną ausį− linai susiverps, papūsk į kitą- išsilenks.“ Papūtė Ieva karvutei į vieną ausį, bet linai nesusiverpė− ne tikrieji tai linai buvo, ne Tvėrėjo sutverti, o žmonių pakeisti, iš pat vidaus kitokie užauginti. Įsiuto pamotė, kam jos paliepimas neįvykdytas, ir liepė papjauti mieliausiąją karvutę. Papjautos karvutės žarnose mergaitė rado du aukso grūdus ir, kaip buvo paliepus karvutė, vieną pasodino viename vartų šone, kitą – kitame. Bet žemelė buvo per daug nualinta, per daug derlių užaugino ir jiems savo gyvybės syvus atidavė. Tad neišdygo nei aukso obelis, nei vyno šulinys. Ir neatjojo jaunikaitis aukso obelimi ir vyno šuliniu pasigėrėti,  nepamatė mergelės,  nepamilo ir už pačią nepaėmė. Liko Ieva be lemties, baisi neviltis ją apėmė ir stojo ši kvepiančia ieva šone sesers liepos. Liko vargšas žvejys be vaikų ir plyšo jam iš skausmo širdis.

Tuo metu jūros dugne Eglė laiminga savo vaikams dainavo kaip motulė senoji siuntė raut linų, kaip dangumi plaukia žydri debesėliai, kvepia tikras bitinėlių medus, laukuos kvatojas šienpjūvio daina, palei kelią svyra jovarai, o gražios gėlės gaubia vaikų senelės kapą. Ir prisiminė Eglė, kaip ilgai savo šeimos ji nematė ir kaip pasiilgo. Ir parūpo Eglei parodyt vaikam tą stebuklingą neįtikimą kraštą, kur linksmi paukšteliai, margi drugiai, palei kelią šnara subrendę rugiai. Žaltys nenorėjo jų išleisti, perspėjo Eglę: „Ilgus metus pasauly nebuvai− nebe tokie ten žmonės, kokius taip branginai. Žmonės, baisūs ir pikti, gyvena tavo pasiilgtoj tėvynėj, pražudys jie mane, žūsi ir tu pati.“ Bet nepabūgo Eglė Žilvino kalbų− išlipo su vaikais į krantą. Ėjo jie keliu namų link ir baisus siaubas kaustė širdį: nėra nei kadais derlingų laukų, nei ošiančių girių. Nesigirdi nei paukščio dainos, nei lapų šnaresio. Nieko, apie ką dainavo, Eglė nerado. Priėjus namus, nebuvo ten nei Tėvo gyvo, nei brolių, žmonėmis atvirtusių, nei seserų, tiktai tušti trobesiai ir medžiai šalia vartelių stovintys. Suprato ji: „Svetimi čia takai tarp žmonių svetimų“. Bėgo skubiai žalčio rūmų link, pribėgusi jūrą šaukė:

Žilvine Žilvinėl,
Jei tu gyvas, atplauk pas mane pieno puta,

Jei negyvas− kraujo puta…

Bet atplaukė juoda puta, ne puta. Ir pasigirdo iš gelmių Žilvino balsas:

−Ne vaikeliai mielieji mane išdavė, ne tavo broleliai, taip ir negrįžę, mane dalgiais užkapojo. Visą jūrą apgaubė tamsa. Juoda pluta ją aptraukė, saulę užstojo. Nepyk, Eglužėle, kad atplaukiu juoda puta, nieko nebegaliu pakeisti…

Suėmė skausmas Eglės ir jos vaikų širdis, liko jie vieni ant plyno lauko be namų, be šeimos. Nebebuvo Eglė ir Žilvinas kartu, pasiuto motina Baltija ir siautė audros, baisios bangos daužė krantus, skandino laivus. Nebeliko jūroj ramybės. Dvylika brolių juodvarniais lakstančių aukštai virš seserų suko ratus, baisią ateitį pranašaudami. O Eglė suprato: nėra ką šioje žemelėje daryti, verčiau reikia medžiu, gaivų orelį žmonėms nešančiu, gyventi. Ir stojo ji iš sielvarto su sūnumis ir dukrele medžiais seserų: Liepos ir Ievos šonuos. Linguoja jie niūriai juodos jūros priešaky didžių miestų pašvaistes regėdami, besikeičiantį pasaulį stebėdami. Ar ilgai jie ten linguos− tik ateities žmonės nuspręs .

Pagal Petro Cvirkos „Aukso obelis“, Salomėjos Neries „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių liaudies pasakas.

Advertisements

One response to this post.

  1. […] Kuskys Rokas Liubauskas Ugnė Milaševičiūtė Vida Petraitytė Silvija Stankevičiūtė Gabrielė Žemaitytė Solveiga […]

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: