Užmerkti sunkius vokus ir laukti

Enrikas Etneris

Aš jaučiu, kaip lengvas vėjas karts nuo karto pakedena man plaukus, atvėsina suprakaitavusį kūną ar tik pažaidžia su lygiu vandenyno paviršiumi, pakeldamas bangeles ir taip sujaukia tą spengiančią ramybę. Pasižiūrėjęs į savo rankas vis labiau nusiviliu, nes vis prisimenu savo vaikystę, kuomet oda dar turėjo šviesiai rudą atspalvį, gyvenau gražiame rajone, turbūt švariausiame visame pasaulyje, nes mūsų miestas nebuvo pavirtęs į kažkokį siaubingą sąvartyną, net gi šalia turėjome atskirą. Žinoma, jis buvo perpildytas ir tikrai didžiulis – užėjus kasdieninei kalnų miglai, kalno viršūnės tiesiog nebuvo įmanoma įžiūrėti. O gaila. Iš toli, jei nežinotum kas ten per objektas, palaikytum šį kalną įspūdinga gamtos grožybe. Tačiau kokie kvapai pasitikdavo mano nosį! Per visą gyvenimą nepripratau ir prisiminti netrokštu…

Prisiminęs savo vaikystės akimirkas atsitokėju – grįžtu į realybę: aš plūduriuoju ant didelės lyties, kuri su kiekviena diena vis siaurėja, laižant jos reljefą kaitriems skaisčios saulės spinduliams. Aplinkui nė gyvos dvasios – tik vandenynas, ledo lytis ir aš. Vis viliuosi pamatyti nors vieną gyvą sutvėrimą, nes, atrodo, mane iš vidaus vienatvė visai sunaikins. Ačiū Dievui, kad dar toli toli pamatau iš vandens kyšančias šiukšlių kalnų kepures. Tada mane apima nostalgija, užplūsta atsiminimų nuotrupos.

Tačiau ši diena yra visai kitokia – mane yra apėmusi neviltis. Iš tiesų, neviltį jaučiau visada – ji buvo persismelkusi mane iki kaulų. Bet dabar dar prisideda ir tas nelemtas kankinantis nerimas. Maisto nėra – anksčiau galėjau laisvai sugauti kokią žuvį – kad ir ranka, o dabar arba jų nėra, arba negyvos ir pašvinkusios plūduriuoja vandenyno paviršiuje. Kartais užeina siaubingas noras tiesiog kišti ranką vandenin, bet šiaip ne taip susivaldau, nes žinau, jog kelias dienas plaukiojusi ir kone išvirusi žuvis nėra nei sveika, nei skani. Be to, man sparčiai senka ir gėlo vandens šaltinis – ledo lytis. Tokios problemos po truputį dedasi krūvą ir ateina toks etapas, toks laikas, kai jau nebegali gyventi, nes žinai, jog išlikimo instinktas, taip ilgai užvaldęs mane, tiesiog išblėso. Tu supranti, kad nebegali daugiau kovoti, nes kova yra nesąžininga.

Kas padaryta, jau padaryta. Jau nebėra ko kaltinti. Seniau taip ir būdavo, tačiau nieks nežvelgdavo į save, nesusimąstydavo, kokie jų veiksmų padariniai gali būti siaubingi. Todėl pasiimu ilgai išsaugotą seną popieriaus skiautę, juoda spalva rašantį šratinuką ir pradėjau rašyti. Mano žodžiai yra iškraipyti, nes dėl susijaudinimo ir kitų emocijų nesugebu susikaupti:

Mieli žmonės!

Jeigu skaitote šį laišką, tai jūs esate ta saujelė, išgyvenusių globalinį atšilimą. Jeigu taip ir yra, aš tik noriu pasakyti vieną dalyką – nedarykite tos klaidos, kurią darėme mes. Prašau, saugokite gamtą, nes ši gali supykti, o padariniai gali būti milžiniš

Pabaigti žodžio nesugebu – baigiasi rašalas. Bet tiek to. Viską ką norėjau, jau guli juodų raidžių pavidalu ant popieriaus skiautės. Šią suvynioju ir įdedu į išsitrauktą butelį, kuriuo rinkdavau sau geriamąjį vandenį, užkemšu kamščiu ir sukalbu maldelę, nors ir jau seniai nebetikiu Dievu. Tada pasilenkęs per ledo lytį išmetu butelį į vandenyną ir dar kelias sekundes stebiu, kaip jis nutolsta į horizonto gelmes. Belieka tik atsigulti, užmerkti sunkius vokus ir laukti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: