O man nusispjaut

Ugnė Milaševičiūtė

O man nusispjaut ant tos ekologijos.

Sapaliojimai.

Matai, man išties nusispjaut ant tos ekologijos. Ir aš tikrai neverksiu žiūrėdama kažkokio kandidato, lipančio į sostą, oj, į postą (prezidento), filmą, kuriame kažkokios baltosios meškos plaukioja kažkokiame vandenyne, ieško kažkokios lyties, o jos neradusios, pakrato kojas. Čia kaip kad jauni žmonės užverčia kojas, tiek dvasines, tiek ta idiomine prasme suprantamas, neradusios gyvenimą įprasminančios lyties. Arba radusios žmogaus pavidalo ledo lytį. Bet, matai, meškoms kiek lengviau. Joms skauda tik fiziškai ir labai trumpai. Ir dėl to man dar labiau nusispjaut ant jų. Keiktis nenoriu. Norėčiau, bet nereikia. Aš net nežinau, kur jos, tos baltosios meškos gyvena, kur jos ten plaukioja. Greičiausiai šiaurės pusrutulyje, tiek rytų, tiek vakarų ilgumose, kirsdamos vieną, antrą, o gal ir trečią liniją, vadinamą, kaip ten, – dienovidiniu. O gal jos skandinasi, oj, nuskęsta, į jį atsimušusios? Betgi, kiek žinau, tiksliau, nežinau, tik girdėjau, gal kažkur mačiau, kad jos kiek stambokos… Matyt, jos jį pralaužia, pradrąsko, perkanda… Gi tiek daug fizikos dėsnių, kurie nuo mūsų nepriklauso…- tiesiog laimi tas, kuris tam dėsniui tinkamiausias. Žmogus to mer.., mire…, meri…, diana…, kaip jis ten, meridiano nepralaužtų, mat mes gerokai plonesni. Silpnesni. Čia netgi ta žmogaus deskripcija, kad jis tobuliausias mokėdamas kalbėti, nepadėtų. O vat meškos – joms tai vieni juokai. Ir, žinai, gerai, kad jos lengviau paklūsta tam inercijos dėsniui: nereikia sukti galvos dėl kažkokių ribų, nustatytų gyvenimo, gamtos, ar žmogaus. Dėl kažkokių nustatytų dienovidinių. Bet kaip jauną jausmingą žmogų, mane visai tenkintų ir domintų toks pamąstymas: ką turėtų jausti tos kažkokios baltosios meškos, pamačiusios sieną, ties kuria jų gyvenimas baigiasi. Ne, man baisu. Nenoriu apie tai net galvoti. Man išties nusispjaut ant kažkokių baltųjų meškų.

Nežinau kodėl, bet berašydama apie vendenyne plaukiojančias baltąsias meškas, prisiminiau anekdotą apie durnius. Beprotnamis, pshichiniai ligoniai, oj, t.y, sutrikusio intelekto žmonės. Vienas jų rašo laišką mamai: „Mums čia sekasi gerai. Mes vaikštinėjame, žaidžiame. Turime baseiną. Plaukiojame. Sakė, jei būsim geri, tai ir vandens pripils“. Vha vha haaaaa….. Man šis anekdotas patinka labai. Įsivaizduoju, kaip tie sutrikusio intelekto žmonės šoka į baseiną, neria lyg ruoniai… O baseino plytelės tokios baltos, tualetiškos, vietomis atrodo rusvos, greičiausiai parūdijusios… Žinoma, nuo vandens…. Cha cha cha… Kurio ten dar neprileido!….Cha cha cha… Bet jie ten vis tiek plaukioja. Taip juk rašė. Vadinasi jiems irgi pasisekė, kad nereikia sukti galvos dėl kažkokių baseino sienų. Arba šoki – bumt, arba guli, darai angelą ant baseino dugno – tavęs neveikia jokios išorinės jėgos, esi rimties būsenoje. Viskas paprasta. Tai fizika. O fizika – gamtos mokslas. Taip man sakė fizikos mokytoja, norėjusi, kad mes visi būtume atomininkais. Gaila, bet man per sunku suvokti, kad viskas viskas juda. Elektronai sukasi, sukasi, savo neigiamą krūvį meta ir meta, baltosios meškos plaukia, plaukia, baseino dugne esantis baltasis angelas plasnoja sparnais, plasnoja… Ir man galva sukasi, sukasi… Galvoju, kad vieną dieną ir aš tame pačiame dugne gulėdama rašysiu laišką savo mamai. Dabar galvoju, kad aš jai guosčiausi, kad mums neprileidžIA vandens ir mes negalime plaukioti. Hm… tikriausiai skųsTŲSI ir tas sutrikusio intelekto angelas… Bet čia fizika. Gamta. Viskas sukasi. Nekeista, kad ir protas. Ak, tikrai… tas beprotnamis čia visai ne į temą. Klin Klin…

Berašydama apie kažkokias meškas ir Llytis, baltas plyteles ir baltus angelus, nebenoriu kalbėti apie ekologiją, ir ypač apie jokią ekoLOGiją. A-log-ė. Tokį žodį pavyko apgaubti balta spalva. Įsivaizduojat, balta! Pardon, klysti žmogiška. Greičiausiai dėl to kalta tokia nuostabi žiema, nepasididžiavusi aplankyti vaikučius. Gerai jau, aš taip pat jos labai labai laukiau. Jos šalčio ir sniego. Žinai, man visai nepatinka tas žmogaus sukurtas sniegas. Jis man netgi šlykštokas. Toks kažkoks gelsvas, toks panašus į tik ką suplaktą sviestą. Naminį sviestą. Ir perbrauktą rantuotu peiliu. Kažkada ir aš esu mušusi sviestą tarp litrinio stiklainio. Sumušiau, bet niekada nevalgiau. Nors, jei rimtai, labai norėčiau, kad mano vaikai jį valgytų. Jis sveikas. Tikrai sveikas. Daugeliui pats skaniausias. O man jis šlykštus ir smirda. Taip ir tas sniegas. Šlykštus. Kas blogiausia, kad ant to sniego slidės neina kaip juo pateptos. Atvirkščiai. Jos eina. Visą laiką pravaikščiojau. Taip vat ir einasi, kai tas sniegas šlykštus. O žmogus, žmogus… visagalis… Še tau, kad nori… Che che… Įsivaizdavo sniegą galįs sukurti. Nė velnio. Geriau pagalvojus, kam jį kurti, kai jis ir taip yra. Tereikia labai labai norėti, ir viskas įmanoma. Visi mano amžiaus vaikai jo labai laukė, norėjo. Mažesni ,turbūt,- mažiau, nes nelabai žino, kam tas sniegas, koks tas sniegas… Jie neatskirtų to smirdančio sniego nuo tikrojo. O vat mes… MES… Visai kas kita. Mes žinome, ką reiškia sniegas, ką reiškia balta spalva. Tai ne šiaip sau spalva, o magiška. Galbūt dėl tos vaikystės čia taip, bet balta spalva visada bus balta. Ne kiekvienam ją galime rodyti, ne kiekvienam dovanoti, ne kiekvieną vaišinti, ne kiekvieną aprengti. Tik nuotakas galima rengti baltai. Ir mažas mergaites. Dėl to man ir bloga, kad aš prabąlau kalbant apie ekologiją. Oj, prabilau. Ekologija. Baisu. Tik dėl koherencijos, paminėsiu porą baltų objektų, kurie man asocijuojasi su ekologija. Kad pasitaisyčiau. Tai yra balti kaminų dūmai, bei Lietuvos centro objektas – baltasis trąšų atliekų kalnas maršrute Panevėžys-Kaunasaplenkiant Kėdainius. Žinai, toks reiškinys gyvenime, tai ne kas kita kaip zakon podlast. Sutapkt tu man šitaip, kad trąšų atliekos ir smirdančios pvc ekstruderių ar dar ten kieno išmetami dūmai yra baltos spalvos. Niekada apie tai nepagalvojau, bet nuo šiol, nebežiūrėsiu į vienintelį gražų, tarsi atvirlaiškyje iš Alpių, Lietuvos kalną. Būtų šventvagiška. Tas pats, kas mylėti svetimą vyrą. Įmanoma, galima, bet nedera. Nebežiūrėsiu. Manau, kad jei jau žmogus gali sukurti sniegą, kad ir netikrą, galėtų tą baltą dūmų spalvą, baltą trąšų kalną kaip nors pajuodinti. Arba kaip nors padaryti atvirkščiai, kad ta nevykusi baltos ir ekologijos kaiminystė būtų teisinga. Teisinga realybėje. Ne popieriuje. Popieriuje viskas teisinga. Livre blanc. Che che… nebent popieriuje. Che che… Iš tiesų, tai galėčiau ištrinti viską, ką parašiau. Ir visą tą baltumą šalia žodžio ekologija. Palieku jį avansu.

Ir vis dėlto man nusispjaut ant tos ekologijos ir ant kažkokių baltųjų meškų. Ir niekas neverks per kažkokį filmą apie kažkokias skęstančias baltąsias meškas. Ir niekas, net jei ir galėtų, neužšaldytų baleikos vandens, kurioje seniai seniai prausė vaikelius. Ir niekas nepaleistų tos baleikos formos ledo į upę, net jei ir tos kažkokios meškos skęstų toje kažkokioje upėje. Kad ir kažkokiam Nevėžyje. Ir gerai daro, kad jau kokį dešimtmetį jo niekas nebevalo. Būdama penkerių, jame vos nenuskendau. Spėjau įsikibti į šieno pjovėjo triusikus. Bet jei ir nebūčiau spėjusi, jis būtų mane sugavęs, nes, che che, matai, pokštininkas atsirado, tik sekundėlėi paleido mano ranką. Ek, net ir taip bučiau nenuskendusi. Iki kito kranto būdavo ne daugiau dvidešimties metrų. Tai toks ten ir gylis. Bet visgi, gerai, kad dabar ten vien žolės. Niekas nesimaudo, nežvejoja, ir berniukai nebegeria alaus, neberenka bambalių, limonado pūslių, nebestato plaustų. Jaučiu nuoskaudą, nes buvau per maža jais plaukioti. Bent jau ir kiti jais neplaukios. Kita vertus, gera idėja būtų surišti didesnius plaustus meškoms. Baltosioms. Toms, ant kurių man visai nusispjaut. Bet dabar galvoju, kad netgi norėčiau surišti plaustus toms meškoms, kad lengviau galėtų pasiekti kokį dienovidinį. Ir jį pralaužti. Žinai, jei turėčiau didelį lėktuvą ir daug bambalių, nuskraidinčiau tuos plaustus ten į kažkokį šiaurės pusrutulį. Nevėžis būtų per siauras, net jei ten ir tekėtų. Matyt, tai netgi daryčiau nesigėdydama. Ir su dideliu pasitenkinimu. Geriau jau meškoms, nei vaikams. Man irgi niekas nedavė plaukti tokiu plaustu. Dėl to man gal ir nusispjaut ant tos ekologijos.

Taigi, kaip ir sakiau, niekas neverks dėl kažkokio filmo, kur skęsta meškos. Žinai, dabar netgi norėčiau jas pavadinti baltosiomis. Taip. Baltosios. Kaip ir tie balti angelai baseino dugne. Iš visos širdies. Balti. Kalbant apie pastaruosius, situacija truputėlį kitokia. Mamos skaitys jų laiškus. Kad ir su klaidom, kad ir kaip prikeverzoti, bet parašyti. Vadinasi ir apgalvoti. Išssiųsti ir gauti. Kaip retorikos dėstytoja yra sakiusi: svarbu, kad mestą kamuolį pagautų, neatmuštų. Taigi, laiškus mamos gavo. Tikriausiai, kad gavo. Na, nežinau. Bent jau skaito. Vadinasi, ir galvoja. Jos tikrai tikrai norėtų priverkti tą baseiną, bet, greičiausiai, to nedarytų. Nes jos plaukioti nemėgsta. Ypač tame baseine. Kitur gal ir mėgtų, netgi mėgsta, bet tik ne ten. Ten nenorėtų. Ten rūdija plytelės be vandens. Nerūdijančios plytelės. Kokių tik stebuklų nebūna pasaulyje… Dėl to jos ir neverks. Bet jei ir priverktų tą baseiną, manau, kad iš baseino būtų išimtos kopėčios. Taip jau yra. Kažkas nenori, kad angelai laipiotų. Ką tada reiktų daryti mamoms? Man tikrai baisu. Vis įsivaizduoju ir įsivaizduoju tuos baltus angelus baseino dugne plasnojančius sparnais. Jeigu aš būčiau gydytoja, būtent ten, būtent jų, aš tikrai norėčiau pripilti vandens į tą baseiną. Kai geriau pagalvoju, baisu būtų nuolat stebėti tuos angelus, kurie plasnoja, plasnoja, o pakilti negali. Aš bent jau padėčiau jiems plaukti. Atsistoti ir plaukti. Gerai, kad angelas neparašė, kas ten sakė prileisiąs vandens, jei būsią geri. Hm. Matyt, ten nieko nebuvo. Pagal anglišką konstrukciją būtų: there is nothing. Ten yra niekas. Arba there isn‘t anything. Ten nėra kažko. Hm. Skamba neblogai. Bet atlikus Naidos pasiūlytą struktūrų perkūrimą, mane tenkintų pasakymas ten kažko nėra. Logiškai mąstant, turėčiau pasakyti, kad ten tikrai yra kažkas, gal seselė, gal gydytoja, gal sanitaras. Todėl negaliu pasakyti, kad ten nieko nėra. Todėl semantiškai tinkamiausiu laikyčiau pasakymą „ten kažko nėra“. Kažko trūksta. Siaubas. Baisu net pagalvoti, kad ir man sukasi smegenys, kai matau tuos dugne gulinčius ir plasnojančius angelus, ir mėlynom akim stebeilijančius į mėlyną dangų pro stiklinį langą lubose. Ech, balti mėlynakiai angelėliai, lyg baltos mėlynakės katės, kurios pačios iš gamtos yra kurčios, bet ne aklos… Matyt matot, bet ne ten Dievo ieškot, ne ten…

Tfu. Išprotėsiu. Man pačiai jau vaidenasi tas langas lubose. Lyg kokia siena, ties kuria baigtųsi tas monotoniškas sparnuočių gyvenimas. Galėtum, bet neišskrisi. Visomis prasmėmis. Tfu. Nematau aš jokių sienų, ties kuriom mano gyvenimas baigtųsi. Gal tos sienos man užstoja. Visur taip balta… balta… baltosios dėmės mano smegenyse… ir aplamai, nenoriu apie tai galvoti. Dėl to man ir nusispjaut ant tos ekologijos.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: