Ešerio skundas

Aga

Už jūrų marių, kalnų, vandenynų plačiajame pasaulyje yra maža valstybėlė- Lietuva. Joje žaliuoja girios, nusidiekę margi pelkių plotai. Čia įvairiaid ornamentais išsišakoję upių margas raštas, o į dangaus aukštybes mėlynos tyvuliuojančios ežerų akys, tarsi prašančios mūsų pagalbos.

Toli nuo manęs, kur aš susimasčiusi rašau, banguoja vienas iš gražiausių Lietuvos ežerų. Aplink jį auga medžiai galiūnai į kuriios įsitvėrę puikuojasi krūmai, o tarp jų – nepakartojama gyvūnų gausybė. Mano aprašomas ežeras dabar pasipuošęs bangelėmis ir kantriai saugo įvairiausius vandens gyvūnėlius, kurie gyvena savo gyvenimą. Aš jums šitos istorijos net ir nepasakočiau, jei uogaudama nebūčiau aptikusi šios nuostabios vietos.

Sedėdama prie ežero ir begalvodama kaip parsirasti iki automobilio, išgirdau tylų balselį sklindantį iš ežero platybių. Išsigandusi pašokau ir apsidairiau. Netikėdama savo akimis, pamačiau išnirusią į vandens paviršių maža žuvytės galvytę. Ji mane nustebino, savo drąsa ir galimybėmis. Kai aš atsigavau- žuvytė iš vandens ištraukė nedidelį, drėgną laiškelį. Atplaukusi iki kranto padejo man šį raštą ant apsamonojusios žėmes. Manęs paprašė, kad jį perskaityčiau visiems savo pažįstamiems. Ji pažvelgė į mane, vikriai pasisuko ir panėrė į gelmę.

Jus nepatikėsite, bet aš tą laišką ir dabar laikau savo rankoje ir mielai pasidalinsiu su jumis kas jame parašyta.

“Sveiki mano vardas Adas. Aš esu – žuvis ešerys. Gyvenu neaprėpiamose vandens platybėse, kuriose pilna mano broliukų ir sesyčių. Galiu pasigirti didele gimine. Būčiau niekad nesiskundęs savo gyvenimu, jei ne pastarieji metai. Bėda ta kad, pradėjo sirgti vis daugiau mano draugų ir pažįstamų, poto kai jūs žmonės įpylėte kažko šlykštaus į mūsų namus. Mūsų maistas įgavo keistą skonį. Ežeras apsitraukė keista žalsva migla. Dabar visos dienos ūkanotos ir liūdnos. O vasarą sunku pakilti į jo paviršių, nes oras pasidarė daug sunkesnis, mums visiems buvo labia sunku prisitaikyti, bet mes visi prisitaikėme. Pasunkėjo mūsų kvėpavimas. Viso ežero gyventojų labai sumažėjo, ir dar labiau kai Jūs atvažiavote prie ežero ir neršto metu mus išgaudėte.

Bet ir tai ne pabaiga. Vieną ankstų vasaros rytą kai mes visi ieškojome maisto, išgirdome tylų barbenimą į ežerą. Labai apsidžiaugėme, nes ežero vanduo buvo labai nusėdęs. Pagalvojome, kad pagaliau atkeliavo pas mus lietus. Visi kartu nuplaukėme juo pasidžiaugti. Staiga visi nustėrome. Lietaus lašai neįprastai keisti , o jų skonis aitriai rūgštus. Po lietaus aplinkiniai augalai buvo apsivilę ir nuliūdę, Jis stipriai degino, ir grąsino mirtimi, daugelis žuvų tarp kurių buvo mano tėveliai ir 3 broliai.

Daugiau jums už tai atleisti nebegaliu. Jūs žmonės turite visą pasaulį, o mes tik menką ežerą. Jūs žudote mus maistui, o mes matinames tuo, ką duoda gamta. Gaila, kad jūs žmonės matydami ežerą, matote tik pramogą paplaukioti,pažvejoti ir neatsakote už savo veiksmus. Pagalvokite ir apie mus, mes irgi norime gyventi. Nebukite tokie savanaudžiai, prisiminkite, kad nieko nėra amžino, viską ką turite privalote tausoti…“

Pirmą kartą, kai perskaičiau šį laišką aš labai verkiau. Supratau, kad viskas kas čia parašyta, yra tikra tiesa. Mes teršiame vendenis, žudame jame esančius visus gyvus organizmus. Teršiame upes, keičiame upių vagas. Bet gal jau laiks sustoti ir susimastyti kaip gyvensime toliau, ką paliksime ateinančioms kartoms?

Norėčiau, kad visų širdis pasiektų šis pasakojimas. Sustokime, palaukime, nepaverskime natūralios gamtos chaosu.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: