Ekologija ties bedugnės praraja

Brigita Kondrotaitė

Modernaus gyvenimo sūkuryje vis dažniau iškyla įvairių problemų. Problemų, kurių sukėlėjai esame mes – žmonės. Ekologiniai kataklizmai vis sparčiau veda visą žmoniją visuotinės globalizacijos link. Ir, mano manymu, pats laikas susirūpinti ne tik savimi, bet gamtos sukurtais namais, kuriuos mes kasdien vis labiau niokojame, nesuvokdami, kad griauname ne tik savo, bet ir būsimų vaikų ar anūkų ateitį.

Šiuo metu žmonija vis dažniau yra informuojama apie įvairias stichines nelaimes, sukrečiančias ir griaunančias milijono žmonių gyvenimus. Vis dažniau iš įvairių pasaulio kraštų pasigirsta pagalbos šauksmai, kurie sklinda po visą pasaulį, ieškodami pagalbos ir paramos gamtos siautėjimą patyrusioms vietovėms. Norėtųsi, kad šioms nelaimėms abejingų linktų kaskart vis mažiau, juk neteisinga, jog tik dalis žmonių turi mokėti ir kentėti už visų mūsų klaidas. Nors visuomenei tai nėra atskleidžiama, bet tie, kurie dirba prie naftos kanalų gręžinių ar prie kitų projektų, ardančių giluminį žemės sluoksnį, žino, jog dažnėjantiems žemės drebėjimams ar įvairioms nuošliaužoms tai turi didžiulę įtaką. Kyla klausimas, tik kodėl mokslininkai kurie dirba prie tokių projektų, nesiima jokių veiksnių, kad sustabdytų mūsų visų gimtosios žemės niokojimą. Deja, ne į visus klausimus paprastas žmogus gali išgirsti atsakymus.

Kaip bebūtų liūdna, mus – žmones – valdo materialinės vertybės. Ir, deja, visos šios ir kitos problemos nėra pernelyg sureikšminamos. Nuošalyje dažnai paliekame klimato kaitą ir aplinkos taršą. Tarpusavyje jos gan glaudžiai viena su kita susijusios. Pagrindinės klimato kaitos priežastys yra pramonės industrija ir automobilių išmetamosios dujos, kurios itin ardo ozono sluoksnį, dėl ko vyksta ženklūs klimato pokyčiai. Mokslininkai teigia, jog klimato kaita jautėsi visais laikais, bet tik per paskutiniuosius penkerius metus ji dvigubai paspartėjo. Ir ši problema yra daug rimtesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. 2005 metais Grenlandijoje ir Antarktikoje ištirpo 320 kubinių kilometrų ledo. Tai įrodo globalinį ledo tirpimą visoje planetoje. 2001 metais mokslininkai pranašavo, kad po šimto metų pasaulyje vandens lygis pakils iki vieno metro. Šiandien mokslininkai mano, kad jų išvados buvo klaidingos, nes tuometiniai stebėjimo duomenys šiandien yra jau beviltiškai pasenę. Ir jau šiomis dienomis jie teigia, kad iki 2100-tųjų metų vandens lygis pakils apie šešis metrus. Šiems tyrimams pasitvirtinus dauguma klaipėdiečių liktų be gyvenamosios vietos, nes visa vakarinė Lietuvos dalis tikrąja šito žodžio prasme būtų paskandinta po vandeniu. Tyrimų duomenimis, tada Lietuvos kurortu taptų Kaunas kuris, būtų arčiausiai Baltijos jūros, tad tokiu atveju mūsų mažoji šalelė taptų beveik trečdaliu mažesnė nei yra dabar. Gamtininkai ir biologai jau dabar yra sunerimę dėl tam tikrų gyvūnų rūšių, nes toks pokytis jiems gali būti lemtingas. Gyvūnai, kaip ir mes, yra prisitaikę gyventi tam tikromis sąlygomis. Skirtumas tik tas, kad mes patys galime pasirūpinti savimi, tačiau gyvūnai to nesugeba jų likimo ratas yra mūsų rankose ir tik nuo mūsų priklauso, kiek ilgai jis dar suksis.

Bet šiomis problemomis mūsų civilizacijos bėdos nesibaigia, viena iš opiausių problemų yra aplinkos tarša. Kasmetiniai tyrimo rezultatai rodo, jog žmonių neatsakingumas mus supančiai gamtai yra itin padidėjęs. Šiukšlių nerūšiavimas, jų mėtymas viešose vietose, vandens ir elektros netaupymas kelia grėsmę ne tik aplinkai, bet ir mums patiems. Pripažinkime, kad dauguma iš mūsų tiek vandenį, tiek elektrą naudojame be jokių skrupulų. Dauguma buityje naudojamų elektros prietaisų, kurių mes nenaudojame tam tikru paros metu, yra paliekami budėjimo rėžimu, t.y. kai prietaisai yra įjungti į elektros lizdą, bet jais yra nesinaudojama. Daugumai gali pasirodyti, kad tame nėra nieko baisaus, bet dabar visi bendrai pasvarstykime. Kol veikė Ignalinos atominė elektrinė, jos tiesioginis aušintuvas buvo Drūkšių ežeras, kurio vandeniu buvo aušinama visa atominė elektrinė. Kaip visi žinome, šiuo metu jos veika jau yra sustabdyta ir dabar lieka tik klausimas, kaip išgyvens ir kaip prisitaikys vandens gyvūnai prie taip ženkliai pasikeitusių sąlygų. Šio ežero vanduo kiaurus metus būdavo šiltas, o užšalimas žiemos metu jam iš viso neįmanomas, kadangi jo temperatūra niekada nenukrisdavo ligi tokios žemos ribos. Tačiau šiuo metu jo vanduo intensyviai vėsta, o gyvūnų adaptacijai laiko nebėra, tad vieno ežero ekosistemą praktiškai mes jau sunaikinome. Ko imsimės dabar?

Rodos, net nesuvokdami griauname savo puoselėjamą pasaulį. Kiekvieną rytą pradedame nuo apsiprausimo. Vandens purslai nerūpestingai taškomi į visas puses, kai yra žemėje tokių vietų, kur žmonėms dėl vandens stygiaus gresia baisiausios virusinės ir epideminės ligos, bet tai ne baisiausia, visa tai yra glaudžiai susiję su mūsų egzistencija. Dėl greitai besikeičiančio klimato netrukus gali ateiti tokia diena ir mūsų kiemą kaip gerklė džius dėl vandens stygiaus. Mokslininkų tyrimų duomenimis, gėlas vanduo po kelių šimtų metų gali tapti retenybė. Žmonių nesaikingas ir nerūpestingas šio ištekliaus švaistymas tik spartina šį procesą. Tik pagalvokite, kaip tokiomis sąlygomis gyventų jūsų anūkų ar vaikai. Prabudus kiekvieną rytą jiems dieną tektų pradėti ne nuo stiklinės vandens gurkšnio, bet nuo minčių, kaip šią dieną reiks išgyventi. Tokiems mokslininkų spėjimams pasitvirtinus didžiausias ateinančių kartų turtas būtų gėlas vanduo, visos gamtos iškasenos tada jau bus pasibaigę, nafta kaip žodis bus išvis nebevartojamas, o vanduo kurį mes naudojame nesusimąstydami apie jo vertę, ir reikšmę, jiems bus didžiausia vertybė, o visos materialinės gėrybės nebeteks savo reikšmės. Juk joks žiedas, kėdė ar baldas nesuteiks jiems bent gurkšnelio geriamo vandens. Tad susimąstykime, kokią ateitį mes paliekame būsimoms kartoms.

Džiugina tik tai, jog šiandieniniame pasaulyje atsiranda organizacijų besistengiančių pasirūpinti visų mūsų namais. Pastaruoju metu jaučiamas itin didelis didžiųjų pasaulio valstybių susidomėjimas visomis šiomis aktualijomis. Tačiau ar pakanka kelių bendrų konferencijų, posėdžių, ar žavių ateities planų, kad visos šios problemos būtų išspręstos. Pripažinkime, kad tikrai ne visų pasaulio valstybių ekonominė padėtis leidžia prisidėti finansiškai prie įvairių ateities projektų. Tačiau, kad ir kokia bebūtų mūsų ar bet kurios kitos valstybės padėtis šiuo klausimu, niekas negali sustabdyti mūsų, mielieji. Visi kartu pradedami nuo savo buities galime kurti gražesnę ateitį. Tereikia tiek nedaug rūšiuoti šiukšles, nemėtyti ir nepalikti jų viešose vietose, tausoti elektros energiją ir geriamą vandenį.

Rodos, pastangų reikia minimalių, bet net ir tiek mes neįstengiame padaryti dėl savo gyvenimo kokybės. Tai puikiai atspindi mokinių apklausa, kurią nusprendžiau padaryti gvildendama šią temą. Atsitiktinumo vedina, pasirinkau penkiolika mokinių, kurių amžius nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų. Visiems klausimai buvo pateikti vienodi. Į pirmąjį klausimą: „Ar jums svetimos ekologinės problemos?“ neišgirdau nė iš vieno teigiamo atsakymo. Tada pradėjau mąstyti, kad klydau ir per anksti neigiamai įvertinau visuomenės požiūrį į šias problemas. Tačiau kuo daugiau klausimų jiems uždaviau, tuo greičiau su kiekvienu klausimo atsakymu mano gera nuomonė bliuško lyg gražus muilo burbulas. Jau po antrojo klausimo teko nusivilti. Mat į klausimą, kaip jie ar jų šeimos nariai siekia saugoti gamtą arba energijos šaltinius, nė vienas nepaminėjo tikslios jų šeimos veiklos, kuri stiprintų ekologinę pusiausvyrą. O paklausus, kodėl jūs nieko nesiimate, išgirsdavau vis įvairesnių pasiaiškinimų. Tačiau į vienos bendraklasės nuomonę atsižvelgiau labiau, mat iš dalies supratau jos teisumą šiuo klausimu. Kad ir kiek visuomenė besistengtų rūpintis gamta to negana, reikia ir valdžios paramos. Ne tik jų prisidėjimo prie problemų sprendimų, bet ir rimtų permainų visoje sistemoje, susijusioje su šiuo klausimu. Tarkime, šiukšlių rūšiavimas. Manau, nei vienam iš mūsų šis procesas nesudarytų sunkumų, tačiau kokia nauda iš to, kad mes jas rūšiuotume, jei atvažiavus šiukšlių išvežimo transporto priemonėms visos atliekos tiesiog supilamos į tą pačią vietą, kyla klausimas, kam jas tada išvis rūšiuoti? Juk būtų galima įrengti ir rūšiavimo konteinerius, kur plastikas, popierius, stiklas ir kitos buitinės atliekos būtų metamos atskirai. O geriausia tai, kad tokiu atveju pagerėtų ir perdirbamų medžiagų kokybė, bei viso šio proceso sparta. Man žinoma, kad kitose pasaulio šalyse šių problemų nebėra jau apie dešimtmetį. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse į tai jau žiūrima kaip į būtinybę. Kiekvieno piliečio namuose yra rūšiuojamos šiukšlės, kurios vėliau talpinamos į skirtingas cisternas ir viskas tik tam, kad jų bendrija gyventų švaresnėje ir tvarkingesnėje aplinkoje. Ir jei mūsų valstybė imtųsi panašių projektų, gal pagaliau galėtume atsikratyti visame pasaulyje paplitusio provincijos statuso, kuris lig šių dienų yra suaugęs su Lietuvos vardu. Gal bent vienoje sferoje jaustumės lygūs didžiausioms ir galingiausioms pasaulio valstybėms. Ir visa tai priklauso nuo mūsų valdžios organų. Tikiuosi, kad jie supras, kad lygiuotis į galingiausias pasaulio šalis reikia ne tik didinant darbo valandas ir mažinant atlyginimus, bei atimant iš savo tautiečių paskutinį duonos kąsnį, bet ir gerinant savo piliečių gyvenimo lygį bei mūsų visų ir jų pačių gyvenamąją aplinką, kurioje turės gyventi dar ne viena mūsų palikuonių karta.

Kaip bebūtų banalu, savo vaikams ar anūkams nenorėčiau palikti blogesnio gyvenimo nei yra dabar. Nenorėčiau, kad jiems tektų tik pasakoti lyg seną pasaką apie gyvenimą, kurį jaunystėje teko gyventi man. Neiškęsčiau jų liūdnų žvilgsnių, kai pasakočiau apie didžiulius vandens telkinius, kuriuose laisvai lyg žuvytės galėjome pliuškentis ir džiaugtis vandens purslais. Nepakelčiau sąžinės graužaties, kuri užkluptų, kai jie paprašytų vandens stiklinės, o aš neįstengčiau net tiek jiems duoti ir tikrai norėčiau prasmegti žemėn, kai jie manęs paklaustų kodėl jie negali džiaugtis tuo, kuo aš džiaugiausi vaikystėje. Manau, kad nei vienas iš mūsų neišdrįstų jiems prisipažinti, kad tai mūsų didžiulė klaida, dėl kurios jiems gyvenimas tapo didžiulė kančia, kai nėra nei pilnos stiklinės vandens, nei nerūpestingos vaikystės. Tad nenusigręžkime nuo ateities pasaulio, pasaulio, kurio likimas mūsų rankose. Visi drauge nekalbėdami, o našiai dirbdami vardan šio tikslo galime pasiekti didžiausių aukštumų ir ateinančioms kartoms neteks gyventi mūsų klaidų apsupty.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: