Ekologija – gamtos ir žmogaus ryšys

Valdonė Daugilaitė

Vargu ar būtų įmanoma rasti žmogų, galintį pagrįstai įrodyti, jog Žemė su visa joje esančia kūrinija atsirado vėliau nei žmogus. Žinome viena – be Žemėje esančių gėrybių, tobulai sudėliotų gamtos ciklų, deguonies bei vandens resursų gyvybė, o juo labiau tokia didžiulė bioįvairovė planetoje vargu ar galėtų funkcionuoti ir taip sėkmingai daugintis bei palaikyti energetiniu požiūriu vientisą ir nekintančią sistemą. Įdomu tai, kad visi tai puikiai žinome ir sutinkame jog be viso to, ką gamta mums teikia, mes nesugebėtume ne tik prasimaitinti, daugintis, vystytis bei tobulėti, bet neabejotinai anksčiau ar vėlaiu išnyktume kaip daugelis mums žinomų rūšių. Taigi, būtina pabrėžti ir atminti prieš imantis bet kokios veiklos, kad mes, žmonės, turime tik kvietimą į šią tobulą planetą, o ji mums teikia viską, ko reikia giminės pratęsimui, patogiam gyvenimui, tobulėjimui, dvasinei bei fizinei sveikatai palaikyti. Tačiau visa tai turėtume vertinti kaip paslaugą, už kurią kaip priimta reikia kažkokiu būdu atsilyginti pusiausvyros palaikymui tarp „paslaugos tiekėjo“ (šiuo atveju Žemės) ir „pirkėjo“ (žmogaus).

„PF“- pagalvojame neretai,- „sodinti medį… Už ką? Aš gyvenu Žemėje, ji turi aprūpinti mane viskuo, čia juk tiek daug miškų, augalų ir kitų mums reikaligų dalykėlių, užteks visiems,o jei kam pritrūks, patys ir pasirūpins ko jiems ten trūksta..“ Tai pavyzdys koks stiprus šiuolaikinio žmogaus požiūrio į jo padėtį Žemėje ir visoje gamtos sistemoje, nukrypimas nuo esmės. Civilizacija ir diktuojamos tendencijos mus daro Dievais, kuriančiais ir gyvenančiais, deja, iš vienintelų ir nepakeičiamų tikrosios šeimininkės- Žemės teikiamų gėrybių.

Pamirštame, jog Žemė, o ne prabangus automobilis, naujas butas miesto centre, padėtis visuomenėje mus maitina, „nešioja“, ir yra tikrieji mūsų gyvybės šaltiniai bei namai. Žemė mus priėmė kaip svečius, o mes juk žinome kaip elgtis atvykus į svetingus namus: priimame šeiminikų namų taisykles, kurių jie laikosi ir stengiamės gyventi draugiškai, kad harmonija tęstųsi ilgiau nei vieną apsilankymo vakarą, juk gera kai gauni kažką malonaus, o dar nuostabiau kai dovanoji ar bent jau gražini senas skolas (jei yra galimybė, dar ir su kaupu). Natūralu, kad mums siūlomos įvairios vaišės, nes esame laukiami, o mūsų pareiga kažką atnešti šeimininkams. Turėtume įsivaizduoti, jog Žemė yra mūsų šeiminikė, kuri mus vaišina savo turtais, suteikia nakvynę, prieglobstį, liepia jaustis kaip namie, o tai reiškia prižiūrėti, neteršti savo gyvenamosios aplinkos, laikytis visiems bendrų taisyklių, kad galėtume gyventi draugiškai, netrukdant vienas kitam. Žinoma, neretai pasitaiko „neklusnių“ svetelių, užmirštančių savo pareigas ir verčiančių šeiminikę nuolat šokinėti aplink juos bei atlikti tarno vaidmenį. Tai ne itin malonu, kad ir kokia darbšti bei svetinga yra šeimininkė. Po tokios invazijos, kuomet namų galva tampa įnoringų ir besočių svetelių auka, galime nuspėti, kad pastaroji visam laikui atsisakys betkokios pagalbos suteikimo ar artimesnių santykių.

Panaši situacija sutinka mus šiandieną: mes ne tik gręžiame, aliname ir visaip išnaudojame savo dosniąją šeimininkę, bet ir neatsidėkodami reikalaujame vis didesnio jos indėlio tam, kad patenkintume beveik kasdieną atsinaujinančius patogumo standartus buityje. Bet juk viskas turi savo ribas. Net mūsų senoliams reikėjo gyventi ir išgyventi iš Žemės teikiamų gėrybių, išmokti jas tinkamai panaudoti ir tinkamai paskirstyti. Įdomu ar mes tikrai nebemokame gyventi santarvėje su amžinaisiais gamtos ciklais, pamirštame ar nenorime prisiminti senolių diegtų vertybių bei mūsų genuose užkoduotos – gamtos suteiktos paprastumo dermės? Juk mūsų protėviai buvo priklausomi nuo gamtos ir nesistengė priešintis šiai priklausomybei, nes jautė pagarbą savo maitintojai, šlovino ir tikėjo ja tarsi gyva būtybe, iš jos sėmėsi dvasinės stiprybės, o matydami amžiną ir nepakartojamą grožį brendo būsimieji menininkai ir filosofai. Sielos jautrumo bei atjautos ugdyme taip pat neišvengta gamtos „pėdsakų“, todėl net neverta abejoti, jog mūsų žalioji motulė pasistengė leisdama žmogui ieškoti joje įkvėpimo, atspirties taškų ir suteikdama galimybę kreiptis pas ją užklupus ligai ar nelaimei- ar tik ne gamtoje slypi visa mums reikalinga vaistinė pagalba? Tarsi istorinis šaltinis atmintyje įsirėžęs su močiute braidytų pievų ir pamiškių, kurios pripildytos kvapiomis žolelėmis sukeltas jaukumo, subtilumo, pasitikėjimo pasauliu, jausmas. -Įdomu kokia tai jausena, -pagalvotų šiuolaikinis miesto vaikas- tikriausiai tai tas pats, kas pasivaikščiojimas prekybos centre savaitgalį su draugais… Atitolimas nuo gyvosios kūrinijos lemia daugybę vertybinių bei jutiminių negalavimų atsiradimų.

Gyvenimas miesto ritmu išvysto kitokius, miesto teritorijoje reikalingus jutiklius: turi nujausti kokiu laiku išvykti iš namų, kad nepražioplinėtum paskutinio autobuso, neužklimptum automobilių kamštyje, o dar tos nenuspėjamos oro sąlygos- negali žinoti iš kurio debesies ims pilti rūgštų lietų ar žaibus laidyti.. Moterys žino kokiu maždaug metų laiku vyksta rūbų išpardavimai parduotuvėse, laimingieji pusvalandžiai ir kada gali prireikti pas kosmetologą- tai intuityvu, išugdyta ir lavinama, nes miesto mūrų apsuptyje puošnios damos ir stilingi vyrukai žiba tarytum blizgučiai. O spindėti juk norisi kiekvienam… Taip ir augame kaip vartotojų, pirkimo džaugsmų ir malonumų klane įklimpusių „stileivų“ visuomenė.

Atitrūkdami nuo paprastumo, natūralumo, kartu paliekame ir sveiką, nuo visuomenėje diktuojamų normų nepriklausomą mąstyseną. Pavyzdžiui, visiems ne naujiena laikomi namai iš šiaudų ir molio. Juk jie ne tik paprastai statomi, nereikalauja didelių investicijų, bet ir yra laikomi draugiškais gamtai, o ypač žmogaus sveikatai, nes naudojamos natūralios, gamtoje gana gausios ir nekenksmingos medžiagos – molis ir šiaudai, o šilumai išlaikyti nereikia papildomų medžiagų, nes šiaudai yra puiki izoliacinė priemonė. Galėtume suabejoti jų ilgaamžiškumu, tačiau žmogaus vidutinė gyvenimo trukmė juk nėra keli šimtai metų. Patogu, paprasta, sveika tačiau namai, pastatyti tokiu principu yra pakankamai retas egzempliorius, nes mes, kaip sako patirtis, einame įprastų ir nusistovėjusių namų statymo tendencijų pramintais keliais. Aplink mus, net ir kaimo bendruomenėse sunku aptikti sveiką ir draugišką namelį. Žinoma, tokį vaizdą matome nesusidūrę akistaton su šioje srityje dirbančiais žmonėmis, nes jie neabejotinai galėtų tvirtinti ką kita apie šių namų statybos paklausą ir žmogaus požiūrio į sveikuolišką būstą, progresą.

Tačiau laikui bėgant vis dažniau susiduriame su savo įpročių ir gyvenimo būdo žalingumu sveikatai, emocijoms bei vidinei pusiausvyrai. Todėl net ir miestuose įsikuria ekologišką, sveiką produkciją ar paslaugas siūlantys centrai, krautuvėlės bei įvairūs natūralių produktų turgeliai. Žingsnis po žingsnio grįžtame į motulės gamtos glėbį – ten, iš kur kilome ir kur jaučiamės geriausiai. Būtent todėl ir turėtume teikti prioritetą gamtos puoselėjimui, saugojimui, sveikam ir darniam sugyvenimui su gamta. Galbūt dėl bręstančio savo padėties Žemėje ir santykio su gamta suvokimo pradėjome tokią aršią kovą maisto, technikos, pramonės industrijose dėl naujų, švaresnių ir pigesnių technologijų diegimo, maisto kokybės gerinimo bei ekologiškai švaresnio kuro naudojimo atitinkamai pritaikytuose automobiliuose? Žmogus sukluso ir dabar bando suprasti gamtos kalbą: ieško tinkamų gydymo metodų pasitelkiant žolinius augalus, nuo seno žinomus įvairių mineralinių druskų gydymo būdus, augalinių aliejų poveikį bei gamtos garsų terapiją. Visa tai kažkokiu būdu gerina žmogaus savijautą.

Kyla klausimas: ar galime leisti to netekti? Atsakymas: ne.

Dabar vyksta intensyvus proceas kuo švaresnės gamtos išsaugojimo, kuris gali nulemti tiek mūsų, tiek ateities kartų gyvenimą bei jo kokybę. Vienas buitiškiausių ir natūraliausių užsėmimų kasdienėje namų ruošoje yra savo gyvenamosios aplinkos švarinimas, prižiūrėjimas ir puoselėjimas. Kartu tai turėtų būti ir gyvosios gamtos tvarkymas, gražinimas, juk mūsų planeta yra vienintelė ir nepakartojama, kitos neturime, todėl nepamirškime pasinaudoti senolių saugota liaudies išmintimi: kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Tad klokime kuo sveikesnį, švaresnį, draugiškesnį patalą ne tik sau, bet ir ateities žmonijai.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: