Antanas, kuris gyveno sau

Marija Kurantavičiūtė

Žemėje, pačiame gražiausiame visatos kampelyje, gyveno Antanas. Gyveno jis visiškai vienas mažame namelyje prie skaidraus upelio, tačiau jam nei upelis teikė džiaugsmo, nei paukščių pasakos miške… Jis buvo didelis paniurėlis ir baisus tinginys. Niekas jam nerūpėjo. Ateina ,būdavo, su didžiausiu kibiru pamazgų ir šliūkšteli į upelį.

• Antanai, už ką tu man šitaip? – raudojo upelis, – Kas tave vėsins ir gaivins karštą vasaros dieną?

• Et! – numodavo ranka Antanas ir nužingsniuodavo namo.

Jo namelis stovėjo atokiau nuo miestelio, tad šiukšles be jokio gailesčio jis pildavo čia pat, į nuostabią ramunių pievą. Nebekvepėjo ramunės, nebešnareno drugeliai sparnais…Žiemą Antanas krosnį kūreno paukšteliams pastatytais inkilais, ėdžiomis žvėrims, mat jis ne tik iki miestelio tingėjo nueiti, bet ir malkų žiemai pasiruošti. O pavasarį visi aplinkiniai miškai, jų gyventojai ir net purūs debesys aukštai danguje dejuodavo ir dusdavo nuo Antano deginimo šlamšto: įvairių plastikinių šiukšlių, padangų, senų čiužinių.

Kasnakt mėnesienai darėsi vis sunkiau žvelgti į Antano niokojamą žemę, tad ji nutarė su juo pasikalbėti. ,,Antanas negali būti toks beširdis.” – pamanė mėnesiena sau.

Vieną šiltą gegužės vakarą, saulei jau nusileidus už nutilusių eglių skarų, išėjo Antanas pasivaikščioti, mat jo namelyje buvo be galo tvanku. Taip bevaikštantį pamiškėmis Antaną pamatė mėnesiena, kiek padvejojusi tarė:

• Antanai, ar tu žinai kam gėlės žydi? Ar žinai kam jų lengvi vainiklapiai šoka vėjyje?

• Ne. – burbtelėjo Antanas.

Mėnesiena atsiduso ir kalbėjo toliau:

• Ak, Antanai, Antanai… Gėlės žydi tau ir šoka jos tau. Kaip manai, kodėl paukščiai kiekvieną pavasarį sugrįžta? Jie sugrįžta dėl tavęs, Antanai, juk kitaip, į tuščią dangų net nenorėtum pažiūrėti… Ir lietus lyja tau, kad galėtum tyliai prie lango pasvajoti. O tavo miškas? Jis žaliuoja taip pat tau! Ak, Antanai…o kam gi gyveni tu?

Tą akimirką lyg iš baisaus sapno pabudo Antanas ir jam galvoje suskambo baisus atsakymas: „SAU“. Tąkart Antanas pirmą kartą verkė ne dėl to, jog eidamas į durų staktą užsigavo pirštą, ne iš baimės, ne iš pavydo. Jis verkė, nes suprato, kaip neteisinga gyventi tik pačiam sau. Tai supratęs jis pajuto ir didžią atsakomybę, kurią kiekvienas mes nešiojamės gyvendami šioje žemėje, ir ta atsakomybė Antano jau niekados nebeapleido. O gal ir tu esi panašus į Antaną? Tad nesistebėk, jei ir tau vieną vakarą prabils mėnesiena sąžinės balsu…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: