Žemės balsas

Roberta Bauraitė

Naktis… niekaip negaliu užmigti…atsikeliu, padedu pėdas ant šalto laminato. Pažvelgiu pro langą ir sustingstu. Kiek daug nepakartojamai gražių sausio žvaigždžių… Praveriu langą…Pučia žvarbus žiemos vėjas… paskęstu mintyse. Ne apie žvaigždes galvoju, apie pavasarį.. Juk daugelis jo taip laukia…Nusileido akys žemyn- kokia graži balta žemė. Ji irgi laukia pavasario. Tačiau kas bus, kai saulė pasiims baltą rūbą? Gamtos tarša tapo mūsų kasdienybe. Daugelis nemato nieko blogo- ar atsitiks kas nors, jei numesiu ant žemės plastmasinį ,,cocacola” butelį, juk tai tik vienas menkas buteliukas.. O jei kiekvienas žmogus numestų po tokį butelį..? O jei ne tik jį? Ir taip kiekvieną dieną? Manau, po kelerių metų mūsų numylėti vaikai statytų ne sniego, o šiukšlių senius.. Jau dabar didžiuojamės diena, kai visa mokykla eina rinkti šiukšlių. O kas bus, jei nebus kur surinktų dėti?

Gamta yra graži tol, kol ji nepaliesta žmogaus. Žmonės, norėdami gyventi patogiau, ją keičia ir taip gadina jos savitą grožį: betonuoja, asfaltuoja, stato gamyklas, kurios be galo teršia gamtą ir orą, kuriuo kvėpuojame. Į Lietuvą dar atvažiuoja, palyginti su kitomis šalimis, gana daug turistų. Tikriausiai todėl, kad lietuviai neturi lėšų gamtai niokoti.. Lietuvoje dar likę nemažai žmogaus nesugadintų gamtos stebuklų. Nepakartojama, vienintelė Europoje Vietygalos atodanga, Birštono, Druskininkų draustiniai..Gausuma ežerų, Puntuko akmuo ir daugelis kitų, tikrai įspūdingų vietų traukia natūralios gamtos išsiilgusius, urbanizuotus, modifikuotus, materializuotus užsieniečius. Deja, manau, laikui begant, mes viso šito neteksim. Nes žmonės įsikiša visur, kur jų neprašo- ten, kur mato naudą sau. Kas žino, galbūt, jei ne aplinkosaugininkai, mūsų miškai jau būtų visiškai iškirsti, gražios vietos būtų tik vietos. Juk norint žiūrėti, reikia ir prižiūrėti. O prižiūrėti reikia ne gamtą (ji tūkstančius metų ir pati tvarkėsi). Prižiūrėti reikia tuos, kurie kartais apsimeta prižiūrėtojais, nusižiūrėję sau naudos. O nauda vienpusiška- kuo geresnė materialinė aplinka. Todėl ir galvojam, kada, kad ir ta Baltijos jūra, atneš mums daugiau naudos. Naudos…Žmogus ir gyvulius prisijaukino, kad turėtų naudos. Dabar arklius jau pakeitė traktoriai, broileriai savo augimą skatinančiais chemikalais jau seniai augina mus. Karvių gal irgi tuoj nereikės, nes sintetinis pienas ilgiau stovi supakuotas, o stovėti jis turi kur- šitiek lentynų prisitatėm, kad tuoj neliks vietos žaliai žolei. O jos ir nereikia- žolėdžiai bus nebereikalingi, nes nenaudingi. Motulė Maxima mus maitins. O Baltijos jūra jau pyksta (girdėjau šiemet nuplautas Preilos pliažas)…Ir gintarų vis mažiau, užtat viso kito šlamšto pakrantės pilnos. Tad ir mes tuoj užsimanysim keliauti į džiungles, į kokią negyvenamą salą, kur nors ten, kur nėra sintetikos, chemijos, dangoraižių ir visų žmogaus sukurtų metalo gabalų.. Juk civilizacija taip atitolina gamtą nuo žmogaus..Ir kartais taip norisi mesti į šoną mobilųjį telefoną, visas susisiekimo priemones, pasislėpti nuo visų ir lakstyti neaprėpiamo dydžio pievoje… rėkauti iš visos gerklės ir pajusti nerūpestingo gyvenimo malonumus. Nerūpestingo, nes gamta ir neprašo taip uoliai ja rūpintis. Ji prašo- palikit ir mane ramybėje, kad paukščiai nebijotų savo giesmės.

Dabar kalbėti apie ekologiją madinga. Tikriausiai visi esame apie ją pamąstę arba mums kas nors liepė pamąstyti.. Bet ar darome išvadas? Ko gero, visi žinome, jog nuo teršalų tirpsta ledynai.. Ir mums visai nerūpi baltosios meškos ir pingvinai. Mes kaip nors išsiversim. O Arkties, Antarktidos gyventojai tegu patys sprendžia savo problemas – juk jų krašte klimatas bus blogas ir nepalankus išgyventi. Mums tai nelabai ir rūpi. Blogiausia, kad visa tai mes suvokiame kaip vadovėlines žinias. Mes skaitome, mums skaito , bet mes nesimokome. Dar tikriausiai neturime iš ko pasimokyti. Kažkada išnyko dinozaurai…Kai išnaikinsim pingvinus, tikriausiai nebus kam rašyti staripsnių apie ekologiją. O ar esate girdėję apie Didijį barjerinį rifą? Šiltėjantis vandenynų vanduo jį taip suardys, jog maždaug po dvidešimt metų jis visiškai praras savo grožį. Pasak J.V. Gėtės: ,,Gamta-vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis yra prasmingas”. Tikriausiai nėra tokio galingumo skaičiavimo mašinos, kuri galėtų suskaičiuoti, kiek puslapių mes jau išplėšėme, kiek tiesiog sudeginom. Yra žinomas posakis: ,, Po manęs-kad ir tvanas”. Bet tai buvo pasakyta jau seniai, gal tas tvanas jau mūsų netolima ateitis? O svarbiausia, kad mums tai neatrodo blogai.. Tyrimai Vokietijoje parodė, kad vaikai, gyvenantys miestuose, geriau pažįsta automobilių markes negu gėles. Mus mažai jaudina ir Lietuvoje besikeičiantis klimatas… Atsimenate pasaką, kai pamotė išvarė našlaitę žiemą pririnkti žibučių? Įdomu, jei mums dabar lieptų tai padaryti. O gal mes jų rastume? ,,Gamtoje yra nusistovėjusi pusiausvyra. Žmogus savo veiksmais prisideda prie šios pusiausvyros išbalansavimo ir gamta bando įvairiais būdais gintis”. Pasvarstykime, o gal tos visos stichijos yra atsakas už mūsų pačių padarytą žalą gamtai? O gal mes galime viską pakeisti..? Nėra būtina, nuėjus į parduotuvę, pirkti morkas su užrašu ,,ekologiška prekė”, o grįžus namo grūmoti, jog tai tos pačios morkos, tik pakuotė kita.. Sumažinti problemas mes galime daug paprasčiau.. Tiesiog tausoti vandenį, mašinas, žolę, elektrą, medžius, smėlį, jūrą… Ir svarbiausia viso to nesupainioti. Juk galima suderinti tai, ką sukūrė gamta, su žmogaus kūriniais. Pasaulyje turi vietos užtekti visiems. Eko- mūsų namai, dabar turime mokytis, kad suvoktume ir ,,logija“ reikšmę. Tada apie ekologiją nekalbėsime, o būsime savo namų tikri šeimininkai.

Kažkodėl prisiminiau S. Nėries eilėraštį ,,Žemės balsas“. Tik pabaigą pakeičiau.

Ir vienąkart, pavasari,

Tu vėl atjosi drąsiai.-

O mylimas pavasari,

Manęs jau neberasi.

Sulaikęs juodbėrį staiga,

Į žemę pažiūrėsi:

Ir žemė taps nebe žiedais marga…

Aš šiukšlėse, asfalte ir kitoj taršoj

NEBEŽYDĖSIU.

Viską apmąsčiusi nusižiovauju. Ne, man nenuobodu.. Tiesiog jau merkiasi akys, pavargo nuo vaizdų, kuriuos mąstydama mačiau. Regis, žvaigždės pasislėpė.. Užsitraukė tamsi dūmų užuolaida…Pusė keturių nakties.. atsitraukiu nuo lango… Nušalo kojos, taigi tarsi vejama bėgu į lovą. ,,Nuo rytojaus,- pati sau pasižadu …-o dabar reikia užmigti…”

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: