Žaliai žalia pasaka

Paulina Liukenskytė

Vieną gražų žaliai žalią vasaros rytą žaliausioje žolėje kvaksėjo žaliosios varlytės, svirpavo žaliasparniai žiogai, dūzgė darbščiosios bitelės, ratus suko smarkuoliai karkvabaliai – visi džiaugėsi dangaus žydryne, šviečiančia ir žalią spalvą spinduliuojančia saule, iškilusia virš žaliuojančių kalnų viršūnių. ,,Pyp pyp‘‘,- sudrumstė žalią tylą burzgiantis juodas kaip anglis, ilgas kaip sliekas automobilis, spjaudantis juodus dūmų debesis. ,,Kva-kva-kva‘‘,- sudejavo varlytės Žalužė ir Žalsvis.

-Ach, ar regi, Žalsvi, kas dabar dedasi mūsų žaliai žalioje pievoje? Juodi dūmai veržiasi į padangę ir teršia mūsų žaliai žalias svajones apie tai, jog gyvensime gražioje, žalioje pievoje.Ach, man sopa širdį…

-O dangau! Mūsų žalioji pieva keičia spalvą! Ji nusidažo juodai! Ar tai pakenks mums?

-Kad aš žinočiau… Tikiu, jog dar egzistuoja žmogaus sąžinė, moralė, meilė gyvūnams ir tolerancija gamtai. Bet jei taip nėra? Ach, man sopa širdį…

-Pala, pala! Ar užuodi?

-Fui, kokia smarvė… Amoniakas? Ach, man sopa širdį…

-Kaip pirštu į akį, Žaluže. Tikriausiai vėl tos trąšų gamyklos… Na , nusiraminkime ir džiaukimės, kol dar esame sveikos! Bėkime atsipalaiduoti į šalia esantį SPA -Vištyčio ežerą. Šio ežero vanduo dar tyras!

-Kas paskutinis, tas nevykėlis!

Linksmuoliai žaliasis Žalsvis ir žalioji Žalužė nušuoliavo žalio žalio ežero link, apsupto žalia žalia žole, žaliais žaliais medžiais. Jie juokavo ir naiviai džiaugėsi savo laisve. Žalužė pribėgo ežerą ir įkišo į keistai juosvą vandenį savo žalią kojelę. ,,Auč‘‘,- auktelėjo. Nudelgė vargšelei kojelę, bet vis tiek brido į telkinį. Vargšė nesuprato, kas dedasi, bet kai prasidėjo traukuliai, ėmė aimanuoti, klykti.

-Žaluže, laikykis! – rėkė Žalsvis.

-Nebegaliu!- klykte klykė Žalužė.

-Ką man daryti?

-Mano oda degte dega, aš mirštu!

-Palauk, atnešiu šiaudą, gal pavyks tave ištraukti.

Žalsvis suieškojo šiaudą ir sviedė Žalužei. Nelaimėlė čiupo ir iš visų jėgų ėmė ropštis į krantą. Bet…šiaudas nutrūko.

-O ne!- pažaliavo varlytė.

Žalsvutis, ištiktas šoko, krito ant kranto. Vargšas nebežinojo, ar jau atsisveikinti su drauge, ar ne. Jis taip norėjo klykti dėl savo silpnumo, dėl menkavertiškumo, dėl to, jog negali išgelbėt jos, savo vienintelės širdies draugės. Mąstė ir vėl verkė, kol priverkė upelį.Ir…štai! Jo sielvartą nutraukė pažįstamas garsas. Tai buvo gandro kalenimas! Raudonkojis, išgirdęs varlės klyksmą, atskrido ir, išskleidęs baltai juodus sparnus, čiupo Žalužę. Elegantiškai pakilo, apsuko ratą ir atsisveikino:

– Nešiu Žalužę ten, kur nėra žmonių, nemąstančių žaliai, ir nebenešiu jiems vaikų, nes šiems nebebus kur augti…

– Gandre, sugrįžk! Pažadam, kad dar soduose kvepės obuolių žiedais, bitės dūgs ir neš kvapnų medų, oš Baltijos jūra, žmonės elgsis žmoniškai..

Išgirdo gandras maldą ir sugrįžo. Patikėjo pažadu!

O jeigu kada nors gandrai išskris ir niekada nebesugrįš? Tada išnyks ir žaliai žalios svajonės? Ir neturėsime namų – nebūtinai žalių. Tokių, kuriuose žmonės, paukščiai, medžiai būtų saugūs…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: