Stirnos laiškas

Rūta Sakalauskaitė

Žmogau!

Rašau tau šį laišką ir prašau, kad perskaitęs jį susimąstytum.

Kaip ir kasdien vaikštinėjau po mišką. Ramiai rupšnojau gaivias žoleles. Saulė po truputį kilo į margaspalvį dangų. Mėlynų žibučių taurelėse spinduliavo krištolo rasa. Ievos baltučių žiedų šakas tiesė į spindulių taką. Paukšteliai giedojo žemelei, dvelkiančiai pušų kvapu, ežero tyrumu. Medžiai tyliai ošė… Staiga mano ramybę nutraukė keistas burzgimas. Jis vis garsėjo ir artėjo. Atsisukau ir išvydau didžiulį traktorių. Taip išsigandau, kad skuodžiau kiek įkabindama į šalį, bet nepastebėjau šiukšlių krūvos. Užkliuvau, virtau kūliais. Skausmas nudiegė koją. Priešais mėtėsi stiklo šukės, surūdiję seni kibirai, vielos gabalai, įvairūs gelžgaliai …

Jau pradėjo temti, o skausmas nemažėjo, negalėjau pajudėti. Akys ėmė merktis ir nejučia užmigau. Susapnavau keistą sapną: tamsią rudens naktį, eidama paežere, pamačiau vandenyje atsispindintį susiraukšlėjusį, susirūpinusį senos moteriškės veidą. Jos paklausiau:

– Kas tu?

– Žemė motulė.

– O kodėl tokia susirūpinusi?

– Žemelėje pilna vietos visiems…Bet žmonės manęs nemyli, teršia, niokoja. Aš pavargau, o galėčiau jaustis tarsi nuostabiausiame rojuje! Įsivaizduok- pavasarį vabalėliai nubunda ramūs- niekas nebedegina pamiškių žolės. Vasarą poilsiautojai surenka ir išsiveža šiukšles, netriukšmauja, nemėto nuorūkų, užgesina laužus ir nesukelia gaisro. Vanduo švarus ir gaivus kaip rasa, nes niekas nebeplauna mašinų prie ežerų ar upių…Žiemą vaikai atneša saldžių morkų, kvapnaus šieno išalkusiems žvėreliams. Maitina kruopomis ir trupinėliais paukštelius. Medžiotojai vis rečiau užsuka į mišką su šautuvu rankose… Taip gera būtų ir tau bėgioti po gaivią žolę, nulėkti į šimtamečių liepų, ąžuolų giraites. Į parką, prie galiūno uosio…

Papūtė švelnus vėjelis, ežeras sušniokštė, o senos moteriškės veidas dingo. Staiga pabudau ir pagalvojau: motinėlė žemė žolelę kelia, šaknelę glaudžia. Ir visiems ji lygi. Kiek žmonės žalos padaro, o ji visus myli: gėles, kvapnius rugelius, kviečius, medžius išaugina ir pagirdo, žvėrelius pamaitina ir… žmones. Iš savo gelmių jiems atiduoda brangiausius turtus- naudingas iškasenas. Supa pavasarinėmis ar rudens spalvomis, puraus sniegelio pusnimis… Ir sups, kol žmonės patys jaus šiai žemei meilę, kol bus jai geri…

Su pagarba sužeista stirna

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: