Pakeiskim tai

Agnė Antanavičiūtė

Žmogus – tai įdomi būtybė, kuri auga greitai pažindama pasaulį. Štai šliaužioti pramokęs mažylis užmezga akių ryšį su boruže, nutūpusia ant nosies, ar skruzde, ropojančia putlia rankele. Nedrąsu žengti pirmuosius žingsnius rasota žole ar smėlio dėžėje susitikti su šliaužiančiais, ropojančiais, šokuojančiais ir net skrendančiais padarėliais. Mažylis visada ras bendrą kalbą su naujaisiais draugais. Gaila, bet ūgtelėję šiuos pievos draugus užmirštame. Galbūt jie iškeliauja į platesnes pievas, o gal tai žmogus išeina ieškoti pasaulio. Eis vieną dieną mišku, nepastebės, užmins kokį mažą padarėlį iš vaikystės šalies ir nė neatsiprašęs nužingsniuos. Suaugę užmirštame dairytis aplinkui, įsiklausyti į medžių ošimą, prisiglausti prie senos eglės kamieno.

Belieka gailėtis tų, kurie nežino arba užmiršo, kad gamta yra gyva. Ji kasdieną alsuoja taip pat, kaip mes ir net gali prabilti, tik reikia įsiklausyti. Mieste tikrai neišgirsi tų žodžių. Nebent įsivaizduosi, kad mašinų pypsėjimas – tai paukštelių choras giedantis po langais, daugiaaukščiai pastatai – tai statūs kalnai, o aplinkui tvyrantys dūmai – tai ryto migla dengianti dar mieguistas akis. Bet juk tai tik apgaulė, spąstai, į kuriuos pakliuvę kankinamės nesusimąstydami, kad patys juos sau paspendėm! Juk patys vaikomės svarbiausio tikslo – viskas turi būti patogu ir greita.

Siekdami įgyvendinti vis naujas savo idėjas, aukojame ir taip jau nykstančios gamtos lopinėlius ir vis dažniau užmirštame žemės norus. Ar ji nori, kad mes ją mindžiotume guminiais batais ir basutėmis įsigytomis per paskutinį išpardavimą? Ar ji nori būti maudoma teršalų lietumi? Kodėl smėliu barstytus kelius skubam paslėpti po neperskeliamu betoniniu skydu? Kaip bus toliau? Gal sniegą pakeis anglies dulkės, vandenynus naftos telkiniai, o medžius elektra apraizgyti stulpai? Kenkiame žemei, o paskui vėl prašomės būti priimami. Neleiskim tik prisiminimu virsti rytui tarp pienių pūkų, saulės spinduliams besibraunantiems pro vešlią miško lapiją. Neužmirškim, kad žemė gali pajusti mūsų širdis, kai basomis kojomis braidome po žydinčią rasotą pievą. Tada ir mes galime išgirsti, kaip į mūsų pėdas plaka jos širdis.

Galbūt dar nevėlu daryti išvadas ir keistis. Nebesugrįšim atgal, bet gal dar galim išsaugoti tai, kas liko? Išsaugokim vėjų šnaresį, paukščius sugrąžinančius pavasario džiaugsmą, kas rytą pakylančią saulę, kuri pasaulį nudažo rausva spalva, išsaugokim tą vaikystės pievą ir joje besislepiančius draugus. Mes galim sustiprinti ryšį tarp tavęs ir manęs, tarp savęs ir gamtos.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: