Nepalaužiamasis

Brigita Grubliauskytė

Sėdėjau kartą aš ant pajuodavusio upės kranto, kuris iš tolo atrodė it tikras ruonių pliažas. Sėdėjau ir svaidžiau mažus akmenėlius į plaukiojančias tuno skardines, kurios tarsi kokie maži rykliukai taikėsi ką nors pačiupti. Deja, ši upė jau seniai apmirus. Nebėra ji gyvybės ir gaivaus vandens šaltinis. Jau po to, kai žmonės atsibeldė į šį mažytį rojaus lopinėlį, nebeliko mūsų draugų mažųjų gyvūnėlių, o kai įsikūrė fabrikai rūkaliai nebeliko ir gyvybės upėj. Nebeužsuka joks paklydėlis žvėrelis atsigaivinti tyru vandenėliu, o ir žuvų čia seniai nebematyti. Tik pagalvokit, buvo čia mano mėgstamiausia vieta atitrūkti nuo miesto kasdienybės, nuo tų garsų ir keistų kvapų, kurie taip nosį rietė. Nuo oro teršalų, kurie it kokie maitvanagiai tykojo už kiekvieno kampo. Ši svajinga upė buvo mano mažytis šviesos spindulėlis, kuris atgaivindavo ir pralinksmindavo nuo miesto ūžesių. Deja, dabar tas spindulėlis tapo niekam nereikalingu ir neprižiūrimu sąvartynu, kuris vis auga ir plečiasi rydamas viską, kas tik jo kelį pasimaišo.

Netoliese buvo aukšta kalva, be žalumos ir be gyvybės, o ant jos visų užmirštas ir apleistas, sulinkęs medis. Sužibo mano akys pamačiusios tokį atsiskyrėlį. Greitai užlipau ant kalvos ir priėjusi prie medžio ėmiau kišeniniu peiliuku drožinėti jo kamieną. Staiga medis piktai mostelėjo į mane šaka ir sunkiai atsiduso:

– Ir ką gi tu čia dabar darai, vaike? Ar gi seno medžio negaila?

Išsigandusi ir susigėdusi atšokau atgal ir griuvau ant kietos, suskeldėjusios žemės, iš kurios styrojo sudžiuvusios, bet tvirtai įsikabinusios į gimtąją žemelę medžio šaknys.

– Argi jums negėda, žmonės? Sunaikinot jūs mano giminę, iškirtot mano brolius ir seseris, sudeginot mano tėvus ir dabar manęs kankint atėjot. Juk stoviu čia dabar jau vienas, sustabarėjęs. Aplinkui kadaise žaliavo vešlios girios, samanojo didingų medžių – ąžuolų kamienai. Čia skaisti saulutė lepino juos šiluma, gaivus vėjas kedeno jų žaliąsias garbanas, o ir pačių šakos rodės dangų parėmusios laiko. Viskas pasikeitė, kai įžengė žmogus į girią ir paliko ten savo pėdsaką ugninį. Nebeliko ramsčių dangaus didingų, nebegirdėti paukščių klegesio ir volungės skambios dainos. Nebėra čia gyvybės, kurios kadais pilna buvo, nebėra giminės manosios… Liūdni medžiai sutiktam kiekvienam gailiai šaką tiesia, bet negirdi jų dejonių niekas, jų pagalbos šauksmo išklausyt nenori. Sunku žmogui suprasti medį, nutolęs jis nuo motulės gamtos, galvoje tik darbas ir pinigai mirguliuoja. Gamta beržų lapų šlamesiu jį kviečia prisiglausti prie lengvos, purios žemės, kuri it kokiomis sagutėmis nusagstyta zuikio ašarėlėmis. Sunku žmogui išgirsti medžio gailų šauksmą. Sunku jį paguosti ir rasos ašarėlę nušluostyt…

Medis dar labiau ir dar gailiau atsiduso. Aš visa virpėdama su skauduliu širdy klausiausi jo pasakojimo toliau ir įsikibusi į seną, sudiržusį liemenį tyliai kūkčiojau.

– Prisimenu dar tuos laikus, kai krištolinė upė lyg koks išsiraitęs erškėtis tyvuliavo per visą girią. Skaisti skaisti it stiklas, pilna neramios gyvybės. Pamenu aš tą dangaus mėlynės skliautą, kuris tarytum baltas bures išskleidęs plaukė pavėjui. Menu dar tuos laikus, kai buvau aš prieglobstis ir maisto šaltinis visai miško gyvasčiai, bet dabar jau išsilakstė į visas puses užmiršę viską… Neberegiu čia nieko. Nebeliko krištolinės upės, kuri dabar mažųjų koncervų rykliukų namais patapo, nebeliko ir baltųjų burių – debesėlių, dabar jie tamsūs ir niūrūs, juoda skara apklojo dangų ir nepraleidžia nė vieno saulės spindulėlio. Nebeliko čia jau nieko! Tik iškirstas mano tėvų miškas – mano giminė. Ir štai stoviu suleidęs šaknis giliai į šitą žemę ant kalvos, kur kadaise žaluma žaliavo ir gyvybė tryško per kraštus. Stoviu dabar čia liūdnas, pasenęs, sulinkęs ir toks labai vienišas lyg koks atsiskyrėlis klajūnas, kuris sustingo kalvos vidury ir pajudėti nebegali. Mintis viena vis iš galvos neiškrenta lyg koks audros debesis neišsisklaido, it ašmenys vis širdį ręžia. Priėmėme mes žmogų svetingai į savo tėvynę, į mūsų namus žaliuosius, dalinomės motulės gamtos gėrybėmis, o jie blogu už gerą atsilygino, už gerą širdį ugnimi atkirto ir viską, kas brangu mums buvo sunaikino.

– Todėl prašau aš jūsų, žmonės, nebenaikinkit jūs gamtos, nebekirskit jūs medelių, nebekankinkit gyvūnėlių, nebeterškit jūs gyvybės šaltinio, nebekenkit jūs motulei gamtai. Geriau tausokim ir saugokim viską, kas brangiausia, kaip vienintelį priminimą iš ko mes kilom, tausokim ir atkurkim, branginkim ir mylėkim, nes tai tikras lobis, tik kai kuriems dar neatrastas. – Šiais žodžiais medis baigė savo išpažintį ir sunkiai sunkiai atsiduso.

Pagailo man be galo to seno medžio, nuriedėjo skruostu karti ašarėlė. Aš stipriai jį apkabinau ir pasakiau:

– Nuo šiol nebebūsi vienas.

Kitą dieną atėjau ir pasodinau prie ąžuolo mažą medelį. Tokį liauną ir silpną, bet šalia girios galiūno jis galės jaustis saugus, o senasis medis bus nebe toks vienišas. Nuo tos dienos prisiekiau sau saugoti ir tausoti gamtą, nes tai – vienintelis ir svarbiausias gyvybės šaltinis.

Bėgo dienos, slinko naktys, o su kiekvienu dangaus šypsniu ateidavo po kelis žmones, kurie prie senojo ąžuolo pasodindavo po mažutį medelį. Taip, laikui bėgant, senoji kalva virto didelis ir gyvybe alsuojančiu parku. Kiekvieną dieną čia ateidavo žmonės, kurie norėdavo pailsėti nuo miesto šurmulio. Vis dažniau čia galėdavai pamatyti šuoliuojančią stirnaitę ar prieš lietų išgirsti kerinčią volungės giesmę. Vis daugiau žmonių ateidavo prie senojo ąžuolo, kurio garbei parkas buvo pavadintas Nepalaužiamojo parku. Ąžuolas buvo labai laimingas ir kiekvienam prisiglaudusiam padovanodavo po mažytį giliuką. Po kelerių metų buvo išpildytas ir paskutinysis medžio noras – krištolinėje upėje vėl pradėjo taškytis žuvys, o mažieji rykliukai išsikraustė iš čia amžiams.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: