Nelaiminga obelėlė. Paukštis. Viščiukas.

Neda Valiukaitė (koordinamo mokytoja Neringa Šauklienė)

Nelaiminga obelėlė

Mūsų miestelio viduryje yra didelis sodas. Jame keroja daugybė gražių obelų. Pavasarį jų šakos apsipila rausvais kvepiančiais pumpurėliais, o vasarą linksta nuo skanių raudonskruosčių vaisių. Po tą sodą mėgsta lakstyti miestelio vaikai.

Iš visų sodo medžių išsiskiria viena obelėlė.Ji smarkiai pasvirusi į šoną, šakos liečia žemę. Sako, kad į ją kažkada trenkęs žaibas. Žiemą vasarą jos šakomis karstosi vaikai: juk smagu!

Bėda ta, kad vaikų kišenės pilnos traškučių, saldainių, o rankose – plastmasiniai skanių gėrimų buteliai. Kai vaikai išsiskirsto, po obelėle lieka šiukšlės.

Vargšė sena obelėlė. Jeigu ji galėtų, tikrai mėnesienos naktimis kantriai plušėtų, kad tik nurinktų tas šiukšles.

Negali.

Tos obelėlės žiedeliai menkesni, o obuoliukai mažesni, rūgštesni, negu kitų sodo obelų.

Paukštis

Vieną vasaros rytą su tėveliais išvykome į Klaipėdą. Mačiau jūrų uostą, daug įspūdingų laivų. Lėtai važiuojant link miesto centro, pro atvirą mašinos langą grožėjausi ryškių gėlių krūmeliais. Nustebau, išvydusi rudą lapę, ji spruko, išsigandusi mašinos. Aš vis gėrėjausi pakelės gėlėmis: tai buvo raudonos rožės. Staiga man akį užkabino baltas paukštis, keistai šlubčiojantis palei rožes. Sušukau tėčiui, kad sustotų. Iškišau galvą pro langą: baltas paukščio sparnas buvo lyg apibiręs raudonais žiedlapiais. Labai išsigandau, supratusi, kad tai kraujas!

Mes išlipome iš mašinos, ir stebuklai nesibaigė: ant paukščio kojos pamačiau žiedą.

Mama telefonu iškvietė gyvūnų globos tarnybą. Kol atvyko pagalba, mes saugojome sužeistą paukštį. Bandėme jį palesinti bandele, bet vargšui, matyt, ne tas rūpėjo.Aš prisiminiau ką tik regėtą lapę: iš kur ji miesto pakrašty? O gal ten buvo stambus rusvas katinas? Kur jis? O nelaimingas sužeistas paukštis, nuleidęs sužalotą sparną, liūdnai žiūrėjo į mus savo spindinčiom juodom akim.

Bet štai ir pagalba: balta mašina su užrašu ,,Gyvūnų globos tarnyba‘‘.

Manau, kad baltasis paukštis dabar sveikas ir skraido sau laimingas su savo broliais kirais ir sesėmis žuvėdromis.

Viščiukas

Vasarą aš svečiavausi pas pusseserę gražiame Darbėnų miestelyje.

Kieme buvo aptvaras, o jame – dešimt mažų mielų geltonų viščiukų.

Mes jais pasidžiaugėme ir pradėjome žaisti kamuoliu. Begaudydama sviedinį, išvydau katiną. Begėdis, jis jau nešasi viščiuką!

Puolėme gelbėti, bet ar katiną pavysi! Reikia gudrumo.Ėmiau tyliai sėlinti jam iš paskos, kalbinti, lyg būčiau kokia draugė, ir staiga smarkiai surikau. Katinas išsigando ir išmetė viščiuką.

Bet vargšelio pagydyti nebepavyko.

Mes su pussesere apžiūrėjome viščiukų aptvarą ir rūpestingai užtaisėme visus plyšelius.

Kad maži padarėliai būtų saugūs.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: