Medžioklės ypatumai arba… Kaip auklėti sūnų

Ignas Danilevičius

Mano tėtė – medžiotojas. Tikrų tikriausias. Ir kai aš buvau mažas pyplys, kai dar nemokėjau užsirišti batų, kieme bijojau besižnaibančio žąsino, o vakare – tamsos, tada daug ko nemokėjau ir nesupratau. Nesupratau, kodėl ginkluoti vyrai su visureigiais ( juos tėtė vadino savo draugais ) dažnai renkasi į man dar nepažįstamą, svetimą vietą – medžiotojų namelį.

Kai pirmą kartą namuose netyčia pamačiau tėtės dvivamzdį didelėmis lyg varlės akimis( O… juk tai turėtų būti užrakinta po devyniais užraktais. Nuo vaikų.) , galvotrūkčiais griūdamas ir baisiausiai rėkdamas nubėgau pas mamą.

– Mamyte, ką mačiau! Tėtis turi šautuvą! Ir ne bet kokį, o su dviem vamzdžiais. Mamyte, mūsų tėtis negeras. Tėtis tikriausiai greit iššaudys visus ežiukus. Nebeliks ežiukų…

Puoliau į isteriją, mama bandė raminti, bet juokėsi iš nerišlios savo penkiamečio kalbos. Naktis buvo nerami- košmariška.

Kitą dieną tėtė pasikvietė vyriškam pokalbiui.

– Sūnau, tas daiktas, kurį tu vakar pamatei, tikrai yra šautuvas. Aš jį paveldėjau iš savo senelio – medžiotojo. Tai nėra taip siaubinga, kaip tau atrodo. Tėtis kažką kalbėjo apie ūkininkų laukų pasėlių saugojimą, apie nesveikus, ligas platinančius miško žvėris. Tik aš nieko nenorėjau girdėti, pykau ant tėčio ir ant tų kitų, su šautuvais lekiančių į mišką.

Tėtė uždėjo ranką ant peties ir pasakė :

– Ignai, matyt, atėjo laikas pasiimti ir tave. Dėl šventos ramybės. Ir dar dėl kai ko… Visai nieko nesupratau, išskyrus tai, kad mes abu keliausime dabar į mišką, nes tėtė ištraukė veltinius batus – buvo žiema.

Pasiėmėme termosą su karšta arbata. Tėtis mamai pasakė, jog išeina ,,pusantro medžiotojo‘‘. Visureigiu užpustytais kaimo keliukais privažiavome medžioklės bokštelį, esantį miško pakraštyje. Tai buvo mano pirmoji medžiokliška išvyka. Tėtė sniege parodė žvėrelių pėdas – lapės, šerno, kiškių, stirnučių. Iš kur jas pažįsta? Kai paklausiau, sakė senelis išmokęs pažinti.

Bokštelyje gavau pirmąją medžioklės pamoką. Tėtis kalbėjo, jog medžioklė – pats seniausias žmonių verslas. Jis mūsų krašte pradėtas prieš 11-12 tūkstančių metų. Buvo laikai, kai stumbras, meška, tauras, netgi šernas lanku, ietimi, kardu ginkluotam žmogui buvo ne mažiau pavojingas kaip priešas. Pasakojo apie Lietuvoje nuo seno gyvuojančias medžioklės tradicijas. Pagonybės laikais medžioklės deivė – Medėja, krikščioniškoje Lietuvoje medžiotojų globėjas- šv. Hubertas. Į medžioklę reikia rengtis be pykčio, gerai nusiteikus, pasipuošus medžioklės drabužiais. Svarbi aprangos detalė – papuošta skrybėlė. Ragai ir trimitai skelbia medžioklės pradžią, pabaigą, kviečia prie bendro pietų stalo.

Tėtis kalbėjo, jog medžioklės pagrindinis tikslas ne žudyti, o rūpintis gamta, ją saugoti. Jei kiekvienas, turintis ginklą, norėtų tik mėsos, tai mūsų miškuose žvėrių seniai nebebūtų.. Tikras medžiotojas yra tas, kuris gali nešauti pasitaikius progai, o grožėtis per pusnis liuoksinčia stirnute, apsukria lape, kuri išsivedusi savo jauniklius į pamiškę moko gyvenimo gudrybių, skuodžiančiu bailiu kiškučiu. Tikras medžiotojas rūpinasi mišku, myli jį, organizuoja įvairias talkas, žiemą šeria žvėrelius ir paukštelius, kovoja su brakonieriais.( Kiek daug vėliau mes su tėčiu ne tik sunaikinom pastatytas kilpas – spąstus, bet ir išgelbėjom ten pakliuvusius miško gyventojus. Kai kuriuos teko net globoti bei gydyti)

Klausiau išsižiojęs ne tik apie medžioklės įvairias taisykles, bet ir apie gyvūnų paslaptingą elgseną, balsus, garsus, apie tai, kodėl miške randame ragų, apie bebrų statomas užtvankas ir jų nugraužtus medžius.

Bėgo metai. Aš užaugau. Esu jau šeštokas. Tėtis beveik niekada manęs nepalieka važiuodamas medžioklėn. Tik mama ne visada išleidžia – bijo, kad nosies ir ausų nenušalčiau.

Taigi, man patinka pavasarį klausytis paukščių balsų, regėti atbundantį mišką, aukštai danguje matyti retus paukštelius – slankas. Patinka su medžiotojais ir draugais tvarkyti mišką – rinkti šiukšles. Tik nesuprantu, kodėl žmonėms taip smagu palikti gamtoje plastikinius butelius, maišelius, skardines. Tėtis ant jų labai pyksta.

Ne mažesni gamtos niokotojai – bebrai. Nei jie dalgį, nei jie pjūklą turi, o dirba kaip didžiausi meistrai. Kai pirmą kartą pamačiau jų ,,darbą‘‘, nepatikėjau, pamaniau, kad tėtis čia mane kažkaip vedžioja už nosies. Visi žinome, kad jie turi misti krūmais, medžiais, gerai , jei jie taip maitinasi upių pakrančių karklynais – tik apvalo pakrantę. Bet jiems to neužtenka – su didžiausiu pasimėgavimu ant jų pietų ir vakarienės stalo atsiduria ir gražūs berželiai, ąžuoliukai.

To bebrams negana. Pamatytumėt, kokius jie pasistato būstus – kaip gera kaimo troba. O ardo ir niokoja viską aplink. Užtvenkia upėse užtvankas – užtvindo ir pievas, ir miškus. Mes su tėčiu ir kitais medžiotojais dažnai bandome ardyti tas jų užtvankas, bet tai kova su vėjo malūnais, pasirodo, jie geri ,,inžinieriai‘‘- per 3-4 naktis pasistato iš naujo.

Vasarą važiuojame į vadinamus palaukimus. Tada kiek nori gali žiūrėti per žiūronus į laukuose lakstančius žvėrelius, tik ramiai, labai ramiai reikia sėdėti, tada daug pamatysi. Tie žvėreliai – lapės stirnos, šernai, išsivedę gausų jauniklių būrį, atrodo, rengia savo susirinkimus, pasitarimus – susirenka ir būriais, ir porelėmis. Gražu…

Dabar žiema. Šiemet gana šalta. Todėl žvėreliams dažnai vežame į mišką vaišių – ne tik runkelių, burokų, bulvių, bet ir koncentruotų pašarų. Mūsų miškuose jie turi puikiai įrengtas šėryklas. Jos statomos ten, kur būna mažiau sniego, kad lengviau galėtų prieiti. Žvėrys prie šėryklų dažniausiai ateina skirtingu laiku, todėl ėsti vieni kitiems netrukdo. Briedžiai labai retai atklysta prie ėdžių, jie mieliau lankose kirtavietėse ir minta smulkiomis drebulių, uosių, beržų, pušų šakelėmis.

Medžioklės sezonas pasibaigė. Bus organizuojama graži medžiotojų ir jų šeimų žiemos šventė, kada vaikai kiek norės galės važinėtis rogėmis, prieš tai ,,iššukavę‘‘ mišką – surinkę visokias medžių nuolaužas ir nuogriuvas laužui. Medžiotojai, taip rimtai ir iškilmingai nusiteikę, pagerbs visus , išėjusius Anapilin medžiotojus, uždegdami žvakutes. Puode ant laužo garuos verdama kopūstinė, bus daugybė atrakcijų, žaidimų. Taip pat bus renkamas metų Medžioklės Karalius.

Kalbėjau gal keista ir daug kam svetima tema. Aš esu kaimo vaikas, esu dėkingas tėčiui ir jo draugams už tai, kad padėjo man pažinti ir pamilti gamtą, džiaugiuosi, ir esu tikras, kad nei vienas mano klasės draugas neniokoja gamtos, neteršia, o saugo. todėl man tai nesvetima. Daugeliui medžioklė ir medžiotojas asocijuojasi su žudymu. Neneigsiu, būna ir taip. Bet tai jau kita kalba.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: