Juk aš žmogus

Kristina Gervinskaitė

Visi mes gyvenime ieškom jo prasmės, dažnai klysdami ir išsukdami į smulkius, žole apžėlusius gyvenimo takelius. Žinoma, nebūtinai tai reiškia, kad einam klystkeliais, kartais žmonės tiesiog atranda tą vietintelį savo, kitų užmirštą keliuką, kuriuo jam ir skirta eiti šiam pasaulyje…

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau retas kuris apsižvalgo ir pamato, kas dedasi aplink. Daugelis net nepastebi, kad kažkas nutiko. Gyvename vartotojiškoj visuomenėj- daiktai mums tapo svarbesni. Užmiršom, iš kur atėjome. Žaliuosius gyvybės plotus pakeitė pilki ir niūrūs miestai su žmonėmis, kurie patys jau pamiršo, kas jie yra. Žmogus atitrūko nuo gamtos ir jau seniai dingo tas Donelaičio aprašytas ryšys su ja, kai žmogus buvo neatsiejama gamtos dalis, o gamta- žmogaus. Dabar šios dalys pavirto tarsi priešais. Kartais, pažvelgus į žmogaus veiksmus iš šalies, galima pagalvoti, kad gamta ir yra mūsų didžiausias ir vienintelis priešas. Visas Žemės žemes tarsi supjaustėm ir padalinom keliais, kuriais kasdien pralekia tūkstančiai automobilių, kartu su savim nusinešdami kieno nors gyvybes. Lėkdami savo negailestingu automobiliu nevalingai pažvelgiame per langą ir matome kadaise aprašytą vaizdą: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę, kas jūsų grožei senobinei nutikę…“Bet mes ir ,,Anykščių šilelio” neskaitome, o jei išgirstame cituojant, nesigiliname, nes nesuprantame… Žinoma, pasauliniu mastu šie žodžiai nublanksta, nes mūsų nukirstieji medžiai toli gražu negali prilygti didesnėms ir baisesnėms tragedijoms, kurios kasmet nepaliaujamai vyksta pasaulyje. Visi prisimena Ramiojo vandenyno salas siaubusius cunamius, uraganus Amerikoje ir kitas stichines nelaimes, kurios priverčia visą pasaulį susimąstyti apie savo gyvenimo laikinumą ir visos mūsų galybės trapumą. Būtent šis jausmas suvienija visą pasaulį paremiant tokias šalis, kaip ir dabar Haitį, sukrėstą žemės drebėjimo. Haičio tragedija pasauliui kainavo šimtus tūkstančių gyvybių ir dar daugiau žmonių paliko be maisto ir pastogės. Nors mokslininkai tai ramiai paaiškina kaip normalų slenkančių litosferos plokščių sukeltą drebėjimą, tačiau Dievo baimingieji žegnojas ir tiki, kad tai Dievo bausmė už padarytas nuodėmes. Iš tiesų, kaip sakoma, visi yra teisūs. Jei Dievas ir nebaudžia šitaip mūsų, bet žmonės iš tiesų nėra šventieji.

Kaip žinia, niekas savaime nėra nei geras, nei blogas, tačiau kiekvienas poelgis turi būti nukreiptas reikiama linkme. O jei to nedarome, turime siaubingas pasekmes: mes baigiame sugriauti savo pačių pasaulį. Dėl to kaltiname visus iš eilės, išskyrus save. Juk mes esam tobuli, mes esam žmonės, mums visas pasaulis po kojom, o ir dangus jau prasiplėtė ligi kitų planetų, kitų sistemų ir galaktikų… Nepaisant savo žinių, mokslininkų atradimų, mes elgiamės vis taip pat ir taip pat- rūpinamės tik savimi. O jei kartais kam nors pavyksta prisibrauti prie mūsų sąžinės, mes turime tvirtą atkirtį: „Ką aš vienas galiu pakeisti?..“. Seniai susidievinęs, susireikšminęs žmogus netikėtai pavirsta tokiu mažu ir menku žemės padarėliu… iki kitos šiukšlės numetimo, ir vėl jam užaugs sparnai.

Prieš kelias dienas žiūrėjau Ron Fricke filmą „Baraka“. Pradžioj filmo sumišau, nes nuo nuolatinio skubėjimo turėjau peršokti ant ramybės laiptų. Tačiau tas filmas, be jokių žodžių, be jokių sensacingų vaizdo scenų, prikaustė. Ir tai buvo ne puikios vaizdo kokybės ar gero garso takelio pasekmė: filmas pats vertė mąstyti, susimąstyti. Žiūrėdama filmą savo pasąmonėje ėmiau kapstytis ieškodama atsakymo į tai, ko mes siekiame ir ką mes turime. Visai primityvūs žmonės, neturintys jokių technologijų, turtų, rodos, yra gerokai laimingesni už mus, turinčius vos ne viską šiam pasaulyje. O mes, pagal idėją, visą savo gyvenimą ieškome laimės. Jie yra gamtos dalis, juos vienija malda, papročiai ir tikslas išlikti. Jie gyvena pasirinkę materialumo minimumą. O mes? Mes pasinėrę į materializmo liūną, paskendę savo niūrioje kasdienybėje tarp pilkų miesto sienų ieškome laimės piniguose. Ir iš viso, kiekvienas mūsų tarsi skruzdėlės: visur skubam, visur bėgam, bet nieko nesuspėjam…Ir kodėl mes norim save lyginti su skruzde- skruzdė skuba turėdama tikslą, kurį ir pasiekia. Skruzdė- statytoja. Joks gyvis gamtoje nieko be priežasties negriauna. O tai reiškia, kad norėdami rasti savąją laimę, turime atsigręžti į tai, ką kadaise pamiršom- savo motiną gamtą.

Pasaulis pamažu jau tai pradeda suprasti ir bent bando vykdyti naujas reformas. Ekologijos srityje Lietuvai pasistūmėti į priekį labai padėjo įstojimas į Europos Sąjungą. Įvairūs ES finansuojami projektai stipriai paspartino miškų atsodinimą, ekosistemos atkūrimą. Žinoma, ES taip pat daug investavo ir į kitus projektus, taip padėdama Lietuvai stiprėti. Tačiau taupiam lietuviui ši sąjunga palietė ir opiausią vietą- kišenę, kai buvo uždaryta Ignalinos AE. Taip užtikrintas saugumas (mat, rusų statybos atominė elektrinė laikoma nesaugia, remiantis Černobilio AE patirtimi) teoriškai turėtų padėti saugoti ir nuo klimato atšilimo. Juk didesnė kaina- mažesnis vartojimas, bent jau taip būna paprastai. Tačiau elektros vartojimo taupymas pasiekė nebent gatvių apšvietimo sumažėjimą, o ne padidino žmonių pastangas taupyti. Žmonės elektros kiek naudojo, tiek ir naudoja, net ir toliau nesivargina išjungti elektros lemputės išeidamas iš kambario, o štai gatvės skendi tamsoje, kas saugumo tikrai neprideda.

Tačiau mūsų neaiški puikybė nesibaigia ties šiukšlinimu, energijos švaistymu . Spauda, televizija vis mirga naujais skandalais, nusikaltimais, nelaimėmis… Bet kodėl būtent žmogus yra visa to priežastis? Kodėl jam būtina padegti gyvą katiną, pripūsti varlę, numesti nuo tilto Pipirą, išmesti į sąvartyną ar užkasti tvarte savo vaikus? Kas nutiko tam senovės žmogui, kuris grožėjosi gamta, buvo neatsiejama jos dalis? Paprasčiausiai, jis kažkada pamiršo, kas jis yra. Pamažu jis nužmogėja, tampa žiauriu ir negailestingu padaru, ištroškusio blogio. Vien to įrodymas yra televizija, juk ji rodo vien įvairiausias blogybes, o jei nutinka stebuklas ir būna parodoma kas nors gero, net nepastebim, kad rodė. Tačiau žmogžudystė, įvairūs pedofilų pasiteisinimai, šuns numetimas nuo tilto, savo vaikų nužudymas būna mums labai aktualu, mes ilgai apie tai šnekam, daug apie tai žiūrim, kiekvienam skandalui skiriam porą savaičių laiko… Ar neužtektų tiesiog poros minučių jiems pasmerkti? Kodėl turim teršti savo sielą visom tom negerovėm? Juk mes tarsi kempinės prisisiurbiam šios neigiamos informacijos ir pamažu patys į tai linkstame. Mes jau linkę šiukšlinti ne tik gamtą , bet ir savo sielą. Švaistom savo energiją, nes ji mums neįkainota.

Kodėl mums nepasirinkus būti geresniems? Pirmiausia turime pakeisti savo pasaulėžiūrą, nusileisti nuo savo didelio, bet netvirto sosto ant žemės ir pažvelgti į pasaulį iš arčiau. Kol kas gal užtenka tik tiek padaryti. Ir nebijokim būti vieni ar išskirtiniai, juk tai nėra nuodėmė, be to, kiekviena idėja yra užkrečianti. Būkime pirmi, tuomet atsiras ir antri, ir treti. Niekad nereikia bijoti žengti pirmo žingsnio, ypač jei kalbame apie ateitį. Ateitis- ne tik planai, kuriuos galime parašyti kompiuteriu, nesuprasdami nė vieno žodžio.Vizija, misija, tikslai, uždaviniai… Ateitis- tai mūsų dabartis. Nenaikinkim savęs. Pradėkim nuo ekologijos savyje- savo sielos namų.. .Juk mes, žmonės, ir esame sutverti tam, kad išsaugotumėme tai, kas mus sukūrė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: