Anties Steputės laiškas

Vida Petraitytė

Gerb. Aplinkosaugos ministerijos vadove,

Sveiki. Aš esu smailiauodegė antis, vardu Stefanija. Draugai mane vadina Stepute arba tiesiog Stefa. Kaip jums sekasi? Kaip brangioji šeima ir vaikai? Jūs dabar tikriausiai ramiai sau sėdite minkštame krėsle ir šiltai gyvenate gražiausiuose rūmuose, o štai aš dabar net namų neturiu….

Per žmonių neapdairumą mano rūšis kažkokiu, man nesuprantamu būdu, pateko į Lietuvos Raudonąją knygą. Taigi smailiauodegės antelės, jūsų žiniai, nyksta. Miškelis su ežeru, kuriame gyvenau dabar yra užterštas, aš jau nebekalbu ir apie pakelės kanalus, kuriuose taip gera pavilgyti sparnelius karštą vasaros dieną. Neturiu pastovių namų, nes jūsų aplinkosaugos darbuotojai nė nepasiklausę leidimo pastatė prie mūsų privataus ežero poilsiavietę. Juk aiškiai buvome išrėžusios pakrantėje su sparnais užrašą – „Privati valda!“ , bet niekas nė nesiteikė klaustis leidimo. Tiesiog atėjo ir per kelias dienas pastatė keletą suolelių, stalų ir pavėsinių. Dar nupjovė mūsų veją, kurią taip ilgai auginome.O mes taip ir likome be žado it musę kandusios. Iš pradžių man su draugėmis visai patiko mūsų ežerėlio rekonstrukcija, nes atvykę poilsiautojai mielai mus prišerdavo iki soties. Bet šis vienintelis pranašumas nieko vertas prieš tai, kokia žala daroma aplinkai. Pirma, išvykę ,,turistautojai“ palieka šiukšles, kurias mums tenka sunešti snapeliais į šiukšlines nakties metu. Antra, aršūs poilsiautojų vaikai į mus šaudė iš akmenų ir dar iš mūsų šaipėsi. Trečia, ir blogiausia – nebegalime kur nors ramiai nusnūsti, nes tiek dieną, tiek naktį girdime garsią muziką, todėl ir plaukiojame su maišais paakyse.Tie maišai nuo miego trūkumo pasendino mane net trejais metais! Įsivaizduokite, koks ančiai nuostolis! Visus jaunikius nuo savęs dabar atbaidau. Mes su draugėmis taip gyventi ilgai negalėjome, todėl šskridome ieškoti naujo telkinio ir naujų namų. Tačiau vos suradus gerą vietą, tas pats pasikartojo kaip ir pastariuosiuose namuose: poilsiavietė, vaikėzai, garsi muzika ir maišai po akimis. Tai ir vėl palikome naujuosius namus.

Dabar jums, pone aplinkosaugos ministerijos vadove, rašau kažkur parke, nes daugiau nebėra ramių vietų pabūti vienai. Per tas poilsiavietes ir šiukšles mano rūšys stovi prie išnykimo ribos, tad prašau supratimo ir pagalbos. Toks gyvenimas daugiau tęstis nebegali. Po poros dienų išskrendu žiemoti į šiltus kraštus ir džiaugtųsi mano ir draugių širdelė , kad grįžusi rasčiau savo senuosius namus, blogiausiu atveju, su nugriauta poilsiaviete. Tiesiog daugiau pagarbos antims.

Mano draugė Magdutė Paukštutė skundėsi, kad ji negali kietoje žemėje savo gražiųjų nagučių pagaląsti. Dar šernė Jadvyga, pagarsėjusi savo neeiliniu dydžiu, piktinosi tuo, kad žmonių bulvės neskanios ir ji nebegali išlaikyti savo brangiųjų lašinukų ant savo kūno. Visa dabar nevilty vargšelė… Visa sukūdusi ir visai nebepanaši net į kiaulę, o ką jau kalbėti apie šernę. Tiesa, lapėms irgi ne pats geriausias metas. Kelios mano draugės lapės man papasakojo apie savo badmetį. Sakė, kad joms trūksta maisto ir pastogės. Pagrindinis jų maisto šaltinis buvo ūkininkų vištos, bet visas arba greičiau spėja papjauti kiaunės arba ūkininkai nebelaiko vištų. Dabar tik triušiais ir kaštonais minta. Dėl kertamų miškų savo urvus teko palikti, nes lapės mėgo vietą miško pakrašty, o toje vietoje kaip tik ir išpjovė medžius. O dar tie medžiotojai ir brakonieriai… „Dabar jokio privatumo,“ – skundžiasi Snapės. Grasina išnykti, jei nebus tučtuojau pagerintos sąlygos. Nemanau, kad be lapių Lietuvoje būtų geriau, pasiilgsiu aš jų labai.

Teko ir mieste pabuvoti. Nugirdau, kad balandžiams trūksta gerų žmonių, kurie juos galėtų palesinti. Anot jų, žmonių pilna, o nė vieno gero, kad juos palesintų. Kiti miesto paukščiai irgi turi visokiausių nusiskundimų, išskyrus kregždes. Jos kaip lapės – labai gudrios. Gyvena toliau nuo miesto šurmulio ir sau gyvena daug geriau nei seniau, bet nenugirdau, kodėl joms taip jau gera dabar. Neseniai buvau užsukusi ir pas brolį triušį Feliksą , kuris pyksta dėl teršalų išmetamų pakelėse. Kadangi jo gimtinė ir urvelis yra netoli pagrindinio kelio, jis visada kosti ir pradėjo mikčioti. Sakiau jam, kad persikeltų kur nors kitur, kur švaresnis oras, kur nors į girią. Tačiau jis tikras užsispyrėlis – nesutinka jokiu būdu palikti savo mylimuosius namiūkščius.

Jei dar neįtikinau, jog mums tikrai reikia Jūsų pagalbos, kai atvyksite kada nors, galėsiu parodyti surinktus gyvūnų parašus, peticiją, kad Lietuvos aplinkosaugininkams reiktų pagaliau ateiti į protą, kad viską darytų ne žmonių labui, o mūsų, gyvūnų. Taigi labai nuoširdžiai dėkoju už Jūsų sugaištą laiką skaitant mano laiškelį ir linkiu visiems aplinkosaugininkams ko geriausios kloties ir kuo greičiau atvykti pas mus į svečius ir apžiūrėti mūsų vargšelių gyvenimą.

Pagarbiai Jūsų draugė – Antis Stefanija

Advertisements

3 responses to this post.

  1. […] Rasa Jankauskaitė Linas Jocius Audrius Kuskys Rokas Liubauskas Ugnė Milaševičiūtė Vida Petraitytė Silvija Stankevičiūtė Gabrielė Žemaitytė Solveiga […]

    Atsakyti

  2. […] ir galimybės” Ugnė Milaševičiūtė “Žaliasis kodas” Vida Petraitytė “Anties Steputės laiškas” Silvija Stankevičiūtė “Jei ne mes, tai kas?” Solveiga Žibaitė “Tik tok tik […]

    Atsakyti

  3. Posted by jonas on kovo 6, 2010 at 01:09

    Saunuole labai grazus rasinelis.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: