Sveiki, gerieji žmonės!

Angelina

Jums rašau aš – baltoji meška. Gyvenu prie Arkties vandenyno. Kokie neaprėpiami toliai atsiveria prieš mano akis! Kokia graži čia Šiaurės pašvaistė! Koks minkštas sniegynų baltas patalas! Koks švarus oras, tyla ir ramybė! Tai – mano vieta, mano namai… Kas būtų, jei visko netekčiau? Jei nebegalėtų to nuostabaus pasaulio, nepakartojamos gamtos pamatyti mano vaikučiai? Kas būtų, jei to reto grožio nebeišvystumėte Jūs, žmonės? Neliktų gyvybės… Būtu tuščia ir nyku… O toks pavojus yra. Todėl nutariau parašyti Jums, gerieji planetos žmonės, kad mano ir vaikų gyvybei iškilo pavojus. Noriu, kad susimąstytumėte…

Čia, mano namuose, žiemą naktys atrodo begalinės. Tada savo patale, sniego pusnyje, išsirausiu guolį. Kai man gimsta vaikučių – mažų gražučių meškučių, būnu labai rūpestinga ir niekur nuo jų nesitraukiu. Lieku su mažyliais ir žindau beveik tris mėnesius. Kai ateina pavasaris, aš su mažaisiais išlendu iš guolio. Putlučiai meškiukai tokie imlūs ir smagūs! Jie išradingi, žaidžia, išdykauja.

Tikriausiai ir Jūs pastebėjote, kad šiais metais šaltoka žiema. O apskritai klimatas šiltėja. Jei ir toliau šils, ištirps sniegas. Pradės tirpti ledynai. Mes, baltosios meškos, esame per silpnos, kad galėtume išsikraustyti iš savo gyvenamosios vietos į šaltesnę. Bet kur tokią rastume? Nuo neatmenamų laikų čia gyvename, tad kodėl turėtume palikti gimtinę? Mus vargins storas kailis, o balta spalva nebeapsaugos mūsų nuo aplinkos – būsime matomos, neturėsime vietos miegoti, pasikeis mūsų būstas – guolis. Jeigu Jūs, Žemės gyventojai, nepasirūpinsite mumis, mes žūsime. Nuo karščio arba labai permainingo oro. Mums darosi vis sunkiau gyventi, nes Jūs, Žemės gyventojai, nesate labai rūpestingi. O juk iš tikrųjų mes panašūs: kvėpuojame tuo pačiu oru, gėrimės ta pačia gamta, vaikštome tuo pačiu Žemės paviršiumi… Bet Jūs nebemylite nei mūsų, žvėrių, nei gimtosios Žemės gamtos. Kai kurie jos nevertinate ir niekinate šiukšlindami, laužydami medžių šakas… Laimei, ne visi…

Jūsų nedėmesingumas gamtai gali sukelti visuotinį klimato atšilimą. Kad taip neatsitiktų, aš Jums patariu mažiau važinėti tomis baisiomis burzgiančiomis ir orą teršiančiomis mašinomis. Daugiau vaikščiokite pėsčiomis arba važinėkite dviračiais. Jei labai skubate, judėkite autobusais. Vienas autobusas – ne dešimt ar penkiolika automobilių. Kaip gerai būtų, jei surastumėte būdą gaminti kurą ne iš naftos, o iš vandens! Tada į orą bus išskiriama mažiau ,,šiltnamio” dujų. Tada pamatysite, kokia puiki mūsų motinėlės Žemės gamta, kokie svarbūs mums medžiai ir gėlės, koks nuostabus tyras oras … Negi aš, toli Arktyje gyvenanti meška, turėčiau Jums pasakoti, kad švarus oras – žvalumo ir sveikatos šaltinis? Ten, kur toks oras, visiems lengva kvėpuoti, o Jums, žmonėms, gera dirbti ir malonu ilsėtis. Būti rūpestingesniems nesunku – reikia tik noro ir meilės viskam, kas gyva…

Mes, meškos, esame patyrusios medžiotojos. Kai pavasarį ledas pradeda lūžinėti, tik gudrumu galime pasirūpinti sau maisto. Kai pamatau ant ledo lyties ruonį, plaukiu prie jo taip, kad iš vandens kyšo tik mano nosis. Tada stipriai stukteliu į ledo lytį, ir ruonis nuslysta į vandenį. Gerai, jei stipriu letenos smūgiu pavyksta jį sumedžioti. Bet taip atsitinka vis rečiau – sumažėjo pas mus ruonių. O jei dar šiltės planetos klimatas, ruoniai išplauks ieškoti šaltesnių vandenų ir mirs iš bado.

Daugelyje pasaulio vietų trūksta maisto, švaraus vandens ir energijos. Sunku būtų patikėti, kad atsisakysite elektros ar dujų. Bet jei nesistengsite mažiau jų sunaudoti, aš ir mano giminaičiai žūsime. Virš vandenyno – plonesnis ledas. Jis nebeišlaikys mūsų. Mes galime sušalti vandenyje. Galime žūti, neberasdami maisto. Jūs turite žinoti, kad daugelyje pasaulio regionų trūksta vandens. Beveik penktadalis pasaulio gyventojų neturi švaraus geriamojo vandens. Gyvūnai ir augalai nepajėgs nei prisitaikyti prie pasikeitusios temperatūros, nei persikelti į tinkamesnį regioną. Jei Jūs, protingieji žmonės, norėsite išsaugoti visų mūsų namus – gimtąją planetą Žemę, nieko nelaukdami pradėkite rimčiau ja rūpintis. Pirmiausia sumažinkite į orą išeinančių dujų kiekį. Jei dabar pradėsite tai daryti, oro temperatūra vis tiek kils. Tačiau jei nieko nedarysite, temperatūra dar labiau kils ir tam tikru laiku klimato šilimo nebegalėsite sustabdyti. Dėl klimato kaitos labai daug mūsų, gyvūnų, gali išnykti. Jūs žinote, jog gyvūnai įsikūrę įvairiausiose planetos vietose: miškuose, kalnuose, upėse, jūrose, vandenynuose, ežeruose, pelkėse… Tada ir Jūs, žmonės, keliausite iš vienos šalies į kitą ir niekur sau vietos nerasite. O juk kiekvienam gyvam padarui namuose geriausia, šilčiausia ir mieliausia. Tai sakau drąsiai, nes esu patyrusi gimtųjų namų ilgesį. Mano guolis – tai namai, o namai – meilės ir santarvės šaltinis. Namuose ir blogi dalykai atrodo geresni. Namuose miela, šilta ir jauku. Net ir liūdniausiomis akimirkomis mane guodžia namai. Bet vis dažniau pamąstau apie tai, kad mes – jau nebe savo namuose…

Žinau, kad džiaugiatės, kai Jūsų gatvių, aikščių, parkų žaliasis apdaras labai turtingas. Bet šis apdaras ne tik puošia mūsų Žemę – jis valo, grynina orą. Augalai prisodrina orą deguonies, o sugeria anglies dvideginį, sulaiko dulkes, suodžius, kitas kenksmingas priemaišas. Žalieji želdiniai – tarsi didžiulis oro filtras. Jie be galo reikalingi Žemei, kaip reikalingas oras mums, gyvūnams, ir Jums, žmonėms. Nepatingėkite, pasodinkite daug daug medžių. Žinau, juos sodinate, bet žinau ir tai, kad daug miško iškertate savo reikmėms… Aplinką, gamtą švarintų kiekvienas augalėlis, pasodintas prie Jūsų namų. Tik auginkite, puoselėkite medžius, o jie jau mokės pagaminti deguonį.

Turite daug gamyklų, įvairių laboratorijų, turite protingų mokslininkų. Jei nuoširdžiai pasistengsite, jei investuosite į naujus energijos gamybos bei naudojimo būdus, juos ir pritaikysite. Jūs tiek daug galite…

Neleiskite, kad mūsų puikioji Žemė su jos gyvūnais ir augalais, su protingiausiomis būtybėmis – žmonėmis – žūtų. Rašau ne dėl to, kad neturėčiau ką veikti. Rašau, kad priminčiau: būtina pasirūpinti Žemės gamta. Ir visai nesvarbu, kokį darbą dirbate, kokia Jūsų profesija. Pačia naujausia, pačia našiausia technika ne niokokite, o tausokite gamtą, protingai naudokite jos turtus.

Aš pati kadaise buvau nenuorama ir išdykėlė. Bet paaugusi supratau, kad mano gyvenime niekas nesikeis, jeigu aš gyvensiu nerūpestingai. Juk turiu vieną vienintelį gyvenimą. Jį noriu nugyventi dorai. Žinau, kad visi klysta. Bet ir didesnes, ir mažesnes klaidas galima ištaisyti. Tik svarbu pasistengti. Aš manau, kad savo klaidas baigiu ištaisyti. Tikiu, kad kiekvienas žmogus, perskaitęs mano laišką, supras, koks pavojus gresia ir visiems gyvūnams, ir mus supančiai gamtai. O supratęs nebus savanaudis, padarys viską, ką gali, kad išgyventume.

Sudie, brangieji! Linkiu Jums visiems kuo geriausios kloties. Saugokite mūsų bendrus namus ir dar ilgai ilgai džiaukitės motinėle Žeme.

Storakailė baltoji meška

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: