Švaresnės ateities vizija

Evelina Kairelytė (koordinavo mokytoja Rasa Saniukienė)

Ekologija – tai mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka. Tačiau tai tik biologinė sąvoka. Iš tikrųjų kiekvienas ekologiją suprantame skirtingai. Vieniems ši sąvoka asocijuojasi su šiukšlių rūšiavimu, kitiems – su globaliniu atšilimu, tretiems – su nykstančiais gyvūnais. Tačiau visi šie dalykai tarpusavyje yra susiję.

Pagrindinė ekologijos problema šiais laikais yra ne nesupratimas, ką tai reiškia, o greičiausiai nenorėjimas suprasti. Sunku pripažinti, tačiau daugelis mūsų vadovaujasi posakiu: „Po manęs nors ir tvanas“. Bet kas turėtų įvykti, kad pagaliau susimąstytumėme ir pradėtumėme keisti savo požiūrį?

Kas dieną girdime daugybę pranešimų, kurie skatina žmones rūšiuoti šiukšles, taupyti vandenį, dažniau rinktis dviračius ar pasivaikščiojimus pėsčiomis, negu automobilius ir kitas transporto priemones, teršiančias orą. Kasdien pranešama apie šalis, kurioms trūksta švaraus, gėlo vandens, apie artėjantį globalinį atšilimą, kurį ir spartina oro užterštumas. Tačiau tai nekeičia žmonių požiūrio į gyvenimą, o jei ir keičia, tai labai mažai jų daliai, nes atsisakyti poreikių, prie kurių tu pripranti (kasdien maudytis vonioje ar į darbą vykti su automobiliu), yra be galo sudėtinga, tačiau, nepamirškim – įmanoma.

Dar visai neseniai pati priklausiau tai žmonių grupei, kuri buvo abejinga visiems pokyčiams, vykstantiems aplinkui. Ir nežinau, ar būčiau pasikeitusi, jei ne pažintis su asmenybe, kuriai ekologija – tai visas gyvenimas. To žmogaus ryžtas ir pasiaukojimas, netingėjimas pasakoti apie gamtosaugą, žinant, kad man tai buvo neįdomu, davė vaisių. Ji man pasakojo daugybę įdomių, o kartu ir baisių dalykų apie taršą ir rūšiavimą. Plačiau sužinojau apie ligas, kylančias būtent dėl taršos, apie kertamus medžius, kurių lapai nebegalės sugerti anglies dioksido ir kitų cheminių medžiagų, žalingų mūsų organizmui, tačiau labiausiai mane paveikė tikras pasakojimas apie mažus vaikus, gimstančius atsilikusiose šalyse ir mirštančius dėl gėlo vandens trūkumo. Tai būtent ir lėmė pokyčius mano gyvenime, nuo šiol pati stengiuosi prisidėti prie aplinkos išsaugojimo.

Kalbame apie žmonių poreikius, kurių jiems reikia atsisakyti, norint prisidėti prie aplinkosaugos, tačiau pamirštame, kad apart rūšiavimo ir išmetamų transporto dujų problemos, mes susiduriame su šiukšlinimu. Juk kam ieškoti šiukšliadėžės, jei galime tiesiog numesti šiukšlę, ir šlavėja ją surinks? Pripažinkime, kad yra nemažai taip galvojančių žmonių. Džiugu, kad šiukšlintojų skaičius, lyginant praeitį ir dabartį, yra sumažėjęs. Jei ieškotume to priežasčių, suvoktume, jog tai įtakojo viešose vietose įrengtos kameros, griežti valdžios sprendimai bausti už šiukšlės numetimą, na, ir daliai žmonių – gėdos jausmas. Tačiau iki šiol dar yra daugybė žmonių toliau teršiančių aplinką ir nejaučiančių dėl to graužaties. Labiausiai gaila, kad dauguma jų – jaunimas. Būtent tie, kurie ir turėtų kurti švarią ir tvarkingą ateitį. Bet vietoj to, jie renkasi šiukšlinimą, tarsi nesuprasdami, kokią žalą daro gamtai ir sau patiems.

Taigi, jei grįžtume prie pagrindinio klausimo, ką daryti, kad žmonės pradėtų keisti požiūrį, tai, manau, pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs ir iškelti sau klausimą: Ar aš pats pakankamai prisidedu prie gamtos išsaugojimo? O vėliau jungtis prie įvairių akcijų, agituojančių žmones neteršti aplinkos ir mylėti gamtą. Nors ir po truputį, tačiau, mano manymu, žengiame teisingu keliu link švaresnės ateities.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: