Plaukiančios gėrybės

Gabrielė Gutauskaitė

Galvojau, kokią temą pasirinkti rašiniui. Lietuva turi daug ekologinių problemų, bet man aktualiausia vandens tarša. Gyvenu mažame miestelyje ant Kauno marių kranto. Paplūdimyje prabėgo beveik visos mano vasaros, pavasario ir rudens dienos. Ankščiau, kol nesimokiau biologijos ir chemijos, drįsdavau netgi maudytis mariose, bet dabar apie tai net negalvoju. Karščiausią vasaros dieną nevilioja nei marių „itin sodrus ir aromatingas kvapas, nei itin ryški žalia spalva“.

Skųstis nėra nei mažiausios prasmės, niekas nepajudins nei mažojo pirštelio, kad kažką pakeistų ir, pripažinkim, kad ne dėl to, kad “krizė”, o dėl to, kad niekam tai neįdomu. Tie, kurie atsakingi už šiuos, dalykus gali išskristi pasimaudyti ir kitoje šalyje, o kokiose pamazgose maudomės mes, jų nedomina.

Ak, jei tik širdies nedraskytų draugų ir pažįstamų pasakojimai apie alergijas, pykinimus ir viduriavimus ,(pašalinius poveikius po trumpo pasipliuškenimo mariose).

Bet štai ir vėl, mes patys kalti. Juk dienraštyje „15 min“ pranešta, jog Kauno marių pirmojo (senasis paplūdimys ties Pažaisliais) ir Kauno marių antrojo (ties prieplauka) paplūdimių vanduo yra gausiai užterštas bakterijomis. Todėl kelia nemažą pavojų besimaudančiųjų sveikatai. Buvom neatidūs, neperskaitėm, nepamatėm, tai ir kaltų nėra. Nederėtų pamiršti, kad yra dar kvailesnių padarų nei homo sapiens, dar yra įvairios žuvys, kurios televizijos žinių nežiūri ir „15 min“ neskaito. Jų taip pat labai gaila, vargšelės, prieš srovę nepaplaukia, o kur norėtų neršti – rinktis negali. Silpniausios nuo tokio vandenilio išplaukia pilvais į paviršiuje, stipriausias suvalgome patys. Niam niam niam. Kepta žuvis su salmonelėmis ir rinktinėmis bakterijomis. Labai skanu !

Reikia daug pastangų, kad gelbėtume tai, kas dar liko. Bet juk visada yra išeitis! Štai aš, jeigu turėčiau galios, dėčiau dideles pastangas į Kruonio HAE uždarymą. Ši galiūnė elektrinė taip sutrikdė vandens ekosistemą , kad kažin ar ji atsigautų per dešimtmetį. Taip pat stabdyčiau ir ant marių kranto įsikūrusių fabrikų veiklą. Kur jie pila atliekas, ilgai galvoti nereikia. Visas jų “turtas” gabaliukais plaukioja marių paviršiuje. Nepamirškim ir „Bajorkiemio“, kuris skanias atliekas verčia į marias .

Net netikiu, kad kažkas atkreips dėmesį į mano skundą. Lietuviai per daug vadovaujasi pasakymu “o po manęs – nors ir tvanas”. Bet man rūpi, kur pliuškensis mano ir mano vaikų vaikai. Pakaks mariose ir Nemune skandinti šaldytuvus, padangas, šiukšles, metalo laužą. Juk nesitikim, kada nors išgirsti, kad marios taps švarios kaip Baikalas. Sumažinkim taršą nors minimaliai, susigriebkim, kol patys neišplaukėm aukštyn krūtine.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: