Nes taip patogu

Marta Zigmantaitė

Nebūtina specialiai domėtis ekologija, jog pastebėtum „žaliąjį bumą“, sklandantį tarp pradedant nuo eilinių žmogelių ir baigiant žiniasklaida, valstybės organais ir rimtesnėmis instancijomis. Parduotuvėse afišuojamos ekologiško maisto prekių lentynos, gamintojai savo ruožtu stengiasi pabrėžti ant etikečių, jog produktas be didžiojo baubo „E“, „natūraliu“ tapo kas antras šampūnas ar kremas (įdomu būtų pamatyti tą medį ar krūmą ant kurio auga šampūno buteliukai), vis dažniau galima pastebėti įvairių bendruomenių organizuojamas talkas tvarkant aplinką, o tie, kurie teršia yra linčiuojami TV laidose, o ką jau bekalbėti apie begales ekologinio pobūdžio konkursų ir projektų, į kuriuos įtraukiamos mokyklos, ar, net ir šiuo konkrečiu atveju, įtraukiami studentai rašyti rašinius ekologijos tema. Nors Lietuvos ekologinio progreso negalima lyginti su užsienio valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių, tačiau veiksmas visgi vyksta, pradedama vis daugiau ir daugiau domėtis šia tema. O tema yra plati: nuo maisto produktų, drabužių, iki konkretaus poveikio gamtai. Savo darbui pasirinkau atliekų rūšiavimą, tačiau ne kodėl reikia rūšiuoti arba kokia būtų nauda aplinkai. Tai pernelyg banalūs ir daug kur aptarti aspektai. Mane labiau domina, kodėl lietuviai vangiai įsitraukia į atliekų rūšiavimą, kokios to problemos: gal per mekas ekologinis švietimas? Gal mentaliteto trukdžiai? Kaip spręsti šią problemą? Taigi, visa tai trumpai apžvelgiu šiame rašinyje.

Pradėti derėtų, jog Lietuva yra tikrai atsilikusi rūšiavimo srityje. Ir svarbiausia, jog ne žiniomis, bet veiksmais. Mano subjektyvia nuomone, informacijos apie rūšiavimo svarbą ir įgyvendinimą tikrai pakanka žiniasklaidoje, reklaminiuose stenduose ar dalinamuose lankstinukuose, tačiau tai lieka teorija, nepereinama į konkrečius veiksmus. Sunku įsigilinti į kiekvieno žmogaus asmeninius motyvus, kodėl jis nerūšiuoja atliekų, nors žino, kad taip daryti rekėtų. Galima teisintis, jog „žaliasis bumas“ į Lietuvą atkeliavo gerokai vėliau nei į kitas valstybes, galima kaltinti sovietinį mentalitetą, kuris visdar alsuoja, galima teisintis, jog naujai susikūrusiai valstybei svarbiau kelti ekonomiką, o tik paskui žiūrėti neva ne tokių svarbių problemų. Atsakymų gali būti begalės, tačiau vienu svarbiausiu vangaus atliekų rūšiavimo ar nerūšiavimo motyvu galima būtų laikyti – norą patogiai gyventi. Kas yra rūšiavimas? Tai mažiausiai keturios šiukšlių dėžės virtuvėje skirtos plastikui, popieriui, buitinėms atliekoms, stiklui. Tai laiko derinimas, kada išnešti, ar net išvežti pilnus šiukšlių maišus į tam skirtus rūšiavimo konteinerius. Rūšiavimas reikalauja atidumo atrenkant, kokia atlieka kam priklauso, bei kruopštumo sutvarkant atliekas. Pastarasis veiksmas – tai plastiko gaminių išplovimas, pvz aliejaus buteliai, grietinės indeliai, reikalauja ne tik laiko, bet ir papildomo vandens eikvojimo. Atrodytų, jog rūšiavimas yra prabangos dalykas. Negana to, dažnas puola teisintis: „kam rūšiuoti, jei visos atliekos suverčiamos į tą patį šiukšliavežį?“. Tačiau šie argumentai yra silpni ir primena vaikiškus išsisukinėjimus.

Nenuostabu, jog postmodernizmo žmogus gyvenantis „čia ir dabar“ nemato laiko perspektyvos ir negalvoja apie savo veiksmų pasekmes. Teoriškai jam yra žinomos gresinačios pasekmės aplinkai už neatsakingą požiūrį į rūšiavimą, bet praktiškai atlikti šias pareigas tampa nepatogu. Juolab, jog bausmė už tokį elgesį – pasekmės gamtai, ateis vėliau ir neįvardijant konkretaus nusikaltėlio, todėl drąsiai daromas nusikaltimas be bausmės. Kaip tai pakeisti?

Išeitimi laikyčiau nuolatinį, gal net įkyrų, priminimą, jog reikia rūšiuoti atliekas. Nekalbu apie plakatų ar skrajučių dalinimus, tačiau apie tinkamai ir prieinamai įrengtus rūšiavimo konteinerius ar šiukšlių dėžes viešosiose erdvėse. Jeigu daugiabučių gyvenamuosiuose kvartaluose nesunkiai randami stiklui, popieriui ar plastikui skirti konteineriai, tai nuosavų namų kvartalų gyventojai pasmerkti su keliais maišais rankose ieškoti, kur išmesti atliekas. O ir radus tokius konteinerius, nevisad randama vietos naujoms šiukšlėms. Todėl išeitis – plėsti rūšiavimui skirtų konteinerių išsidėstymo tinklą ir dažniau juos atlaisvinti.

Kitas svarbus priminimas yra vietoje įprastos vienos šiukšliadėžės viešose vietose, įtaisyti tris, ar keturias, pažymėtas skirtingomis spalvomis. Tokiu pavyzdžiu turėtų pasekti ne tik miestų aikštės, stotelės ir pan., bet mokyklos, universitetai ir kitos įstaigos. Ši idėja nėra originali (užsienio valstybėse ji puikiausiai gyvuoja), be to reikalauja nemažų investicijų, tačiau kasdienis kelių šiukšliadėžių matymas neabejotinai skatins naudotis jomis pagal paskirtį bei ugdys rūšiavimo kaip savaime suprantamo dalyko formavimąsi. Tokios praktiškos idėjos gali susilaukti kritikos, jog pirmiau visuomenę reikia šviesti, suteikti kuo daugiau informacijos, bet iš kitos pusės, visuomenės sąmonės performavimas gali užimti amžius, o laikas toli gražu ne gamtos pusėje. Todėl, neatsisakant švietimo, būtina švelni prievartos forma – visur po akim pasitaikančios rūšiavimui skirtos šiukšliadėžės.

Na ir galiausiai, paskutinis priminimas, jog reikia rūšiuoti yra geras pavyzdys. Juk jeigu „aš“ rūšiuoju, didelė tikimybė, jog „mano draugas“ tuo susidomės, o jeigu susidomės, realu, jog perims „mano“ vykdomą praktiką. Tinklas plėsis, abejingumas mažės. Norėdamas pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs? Aš pradedu!

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: