Mano “Žaliasis kodas“

Akvilė Čalutkaitė (koordinavo mokytoja I.Samulionienė)

Spauda ir televizija nuolat skelbia apie pasaulinį atšilimą. Apie tai, kad dėl jo nyksta baltosios meškos, tirpsta šimtmečių ledynai, net artėja pasaulio pabaiga… Tačiau tai yra taip toli (kažkur Arkties vandenyne ar Antarktidoje) ir taip nesuprantama mums – Lietuvos gyventojams. Man , kaip ir kiekvienam žmogui, nemačiusiam ledynų, o baltąsias meškas tik zoologijos sode, sunku įsivaizduoti, kaip jos gali nykti… Juk aš jų ir taip nemačiau.

Dabar žiema, todėl nesijaučia smogo, tvyrančio ore, nesimato šiukšlių, kurios guli „paslėptos“ po storu sniego sluoksniu, o retas žmogus žino, kas dedasi miškuose. Atėjus pavasariui, sušilus orui ir atgijus gamtai, dažnai pasimato visi mūsų „darbai“, kurie ne tik yra negražūs, tačiau žudantys gyvūnus ir augaliją.

Vienas įvykis pakeitė mano požiūrį į žmogų ir gamtą. Atėjus pavasariui dažnai važiuojame į šalia Panevėžio esantį mano dėdės sodą. Sodo apylinkėse yra miškas ir tvenkinys. Tad vieną kartą aš sumaniau, kad reikia miške pririnkti žibučių. Mes nuvažiavome ir aš pamačiau tai, nuo ko mano širdis suvirpėjo, o akys sustingo. Miškas buvo paverstas ne gamtos prieglobsčiu, o vis didėjančiu sąvartynu. Prie tako gulėjo televizoriaus dalys, ant medžių karojo maišai bei popieriai, o tarp krūmų buvo galima rasti buitinių atliekų, maisto likučių, plastmasės dalių, butelių, net mašinos nuolaužų… Pirma mintis man šovusi į galvą: “Ar aš tikrai esu miške, o ne sąvartyne?“. Buvau girdėjusi ir mačiusi, kad žmonės šiukšlina, nesivargina nuvežti šiukšles į joms skirtas vietas, tačiau tikrai netikėjau, kad padėtis tokia bloga. Mano ausys tarsi radijo bangomis gaudė medžių bei krūmų skleidžiamus pagalbos šauksmus, akys ieškojo pagalbos, o rankos ruošėsi padėti, surinkti šiukšles. Tačiau aš supratau, kad aš esu tik vienas mažas žmogus, kuris neišvalys šitokio sąvartyno, supratau, kad esu bejėgė… Tai mane trikdė. Juk aš taip mylėjau gamtą ir maniau, kad ją gerbiau, o negalėjau jai padėti….

Išvažiavau, tačiau mano ausyse dar ilgai skambėjo medžių šauksmas: „Padėk mums!“. Grįžusi namo aš suvokiau, kad nereikia dairytis toli ir ieškoti pagalbos meškoms ar kitiems nykstantiems gyvūnams. Mes turėjome kam padėti – savo gamtai. Ji juk netoli, ji aplink mus visus, o pagalba tokia lengva ir pigi… Kiekvienas surinkęs bent po šiukšlę, pasižadėjęs būti tvarkingas jau gali padėti išsaugoti tai, kuo garsėjome ilgus šimtmečius – miškus. Nejaugi mes sunaikinsime per kelerius metus tai, ką mūsų protėviai puoselėjo šimtmečius?

Žmogus toks mažas, tačiau jaučiasi esantis pats galingiausias. Žmogus pripratęs, kad viskas priklausytų jam. Žmogus mano, kad viską galima nusipirkti. Žmogus mano, kad , kaip ir viskas, jam taip pat priklauso gamta ir gyvūnija. Tačiau jis skaudžiai klysta. Nes tai mes esame priklausomi nuo gamtos, mes turime jai tarnauti ir ją saugoti. Ji galinga, ji milžiniška, tačiau ji neilgaamžė ar nesunaikinama. Ji neturi rankų, kuriomis galėtų susitvarkyti tai, ką pridarė tas „visagalis“ žmogus. Ji neturi lūpų, kad pabartų žmogų. Ji neturi širdies, kad nemokėtų atleisti.. „ Išvaryk gamtą negrįžtamai – ji vis tiek sugrįš“ (Konfucijus).

Tad nemanau, kad reikia ieškoti toli toli, kam padėti, nes tam, kam reikia pagalbos, yra taip arti. Sunku įsivaizduoti nykstančias Amazonės džiungles, tačiau nesunku įsivaizduoti nykstančius Lietuvos miškus. Sunku įsivaizduoti nykstančias baltąsias meškas, tačiau nesunku įsivaizduoti vis rečiau išskrendančius ir grįžtančius paukščius. Kiekvienas galime prisidėti prie taršos mažinimo: tereikia važiuojant mašina pasisiūlyti pavežti ir savo kaimyną, jei jis važiuoja ten pat – bus ir linksmiau, ir naudingiau…

Jei teigčiau, kad pati esu didelė gamtos saugotoja ir ekologijos šalininkė, tai meluočiau pati sau ir jums. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad parašiusi šį rašinį tapsiu tikresnė aplinkos mylėtoja. Taip pat noriu tikėti, kad įvykdžiau savo misiją – jei nors vienas žmogus, perskaitęs mano rašinį, susimąstys apie tai, ar viską daro gerai, ar ne pats laikas keisti savo įpročius ir pradėti rūpintis gamta,- mano „žaliasis kodas“ jau atsivėrė, aš sukūriau jo galvosūkį. Tam, kad atsivertų kiekvieno žmogaus „žaliasis kodas“, žmogus turi suprasti, tikėti ir mylėti, galvoti ir įveikti jam vienam sukurtą galvosūkį… „Žaliasis kodas“ simbolizuoja žalią šviesą – žalią šviesą pagalbai, kurią mes galime suteikti kitiems; žalia šviesa reiškia galimybę žengti dar vieną žingsnį lyg šachmatų partijoje, nes tas vienas žingsnis gali būti lemtingas pergalei, kovos pabaigai, o gal PERGALEI…

Gamta galinga, tačiau priklauso nuo mūsų.

Jei laiku jai padėsi – prisidėsi prie aplinkos išsaugojimo.

Gamta – tarsi tiksinti bomba, bet kada gali sprogti,

O juk be gamtos nebus ir mūsų…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: