Įprastas gyvenimas

Augustė Almonaitytė (koordinavo mokytoja Danutė Gelažienė)

Gyvenimas nedideliame miestelyje tekėjo įprasta vaga. Žmonės vaikščiojo gatvėmis ir, žiūrėdami į grioviuose gulinčias šiukšles spėliodavo, kas suvalgė šokoladuką „Lion“, „Manija“ ar kokį kitą, kodėl dar niekas nepasiėmė apdriskusio fotelio, atremto į medį, kaip mašinos ratlankis atsidūrė medžio viršūnėje. Vaikai mėgo spardyti butelius gulinčius viduryje kelio, o kai atsibosdavo, paspirdavo juos į kelkraštį ir nužingsniuodavo toliau. Tėvai kiekvieną dieną jiems kartojo, jog negalima mėtyti bet kur. Tačiau patys, be jokio sąžinės griaužimo, kur pakliūvo mesdavo atliekas. Kad nukeliautų 50 metrų, sėsdavo į mašiną, o, grįžę į namus, ją plaudavo įvairiais chemikalais. Matydami taip besielgiančius tėvus, vaikai nekreipė dėmesio į jų pamokslus. Vienintėlis miestelio gyventojas Jokūbas ne tik šnekėjo apie gamtos užterštumą, bet ir stengėsi šią problemą išspręsti. Kiekvieną dieną, atsikėlęs dar prieš saulei patekant, rinkdavo šiukšles ir nenuleisdavo rankų, nors jau po poros valandų į darbą skubantys žmonės pro mašinos langus išmesdavo savo pusryčių likučius.

Po kiek laiko greta miestelio purvinais rūbais vilkintys vyrai pastatė hidroelektrinę, o šalia jos ėmė tyvuliuoti marios. Visi džiaugėsi, mat nebereikėjo keliauti kelių kilometrų karštomis dienomis atsigaivinti vėsiu vandeniu. Iš pradžių mariose pliuškenosi tik žmonės ir žuvys, po kurio laiko prie jų prisijungė šunys, karvės, buliai, arkliai ir rožiniai paršeliai. Prie pat marių gyvenąs Jokūbas tiesiog pasiuto, kai suprato, jog kaimynas kanalizaciją nutiesė tiesiai į marių vandenį. Ne kartą įtikinėjo jį, jog taip elgtis negalima, tačiau šis atkirsdavo, kad niekas kitas to nepastebi ir toliau linksmai maudosi vandenyje nekreipdami dėmesio, ar yra jame yra srutų ar ne. O Jokūbą, kadangi jis jau žino jo paslaptį, prižadėjo vežiotis kartu iki kito švaraus vandens telkinio. Vargšui žmogeliui teko susitaikyti su tokia neteisybe. Žmonių besielgenčių taip, kaip Jokūbo kaimynas vis daugėjo. Atvykėliai stebėdavosi, kas čia per bjauriai dvokiantys upeliai teka į marias. Jie nepagalvodavo, jog tam, kad šiek tiek sutaupytų, gyventojai šitaip teršia gamtą. Į protestuojantį Jokūbą niekas nekreipė dėmesio, vis dėlto vyriškis šiek tiek pasiekė – marių vandenį ištyrė, užterštumas net 8 kartus viršijo higienos normas. Tačiau vandens teršėjai nesustojo taip elgtis „ juk blogiau jau nebus“ guodė jie vienas kitą. Kai kuriuos po maudynių reikėdavo ilgai gydyti nuo įvairių išbėrimų. Kai kuriems tekdavo kentėti nuo viduriavimo.

Vieną karštą vasarą vanduo mariose taip nuseko, kad dugnu galima buvo neiti iki pusiasaliu tapusios salos. Visi net aiktelėjo pamatę, kas slypėjo po vandeniu. Ten buvo visko – dantų šepetėlių, įvairiausių formų kibirų, šakučių, senovinių vazų, purškiamų nosies vaistų buteliukų, lempų, aukštakulnių batelių, netgi spyruoklinė lova. Visi šie daiktai spindėjo ryškiai žalia spalva, buvo aplipę kriauklėmis ir dar bala žino kokiais gyviais. Žmonės vaikščiojo ir stebėjosi, kam galėjo pakilti rankos šitaip atsikratyti daiktų, kažkada jiems ilgai ir ištikimai tarnavusių.

Jokūbas turėjo dar vieną kaimynę – Kazytę, ji vienintėlė nuo tada, kai paaiškėjo, kas slypi marių dugne, tuo pradvokusiu vandeniu vis dar laistė pomidorus (ne veltui miestelyje manyta, kad jai trūksta kelių varžtelių). Kaip ir kiekvieną vakarą užsimovusi pirštines pasėmė vandens ir juo palaistė pomidorus. Ryte pamatė, kad šių spalva nebe raudona, o mėlyna. Ir kaip tada ji apsidžiaugė, mat pagalvojo, jog atrado naują veislę. Nuvežė pomidorus už 50 kilometrų į turgų, (nes vietiniai žmonės, pažinoję Kazytę, nieko iš jos nepirko) ir pardavė. Užsidirbo kaip niekad daug. Staiga turguje kilo sąmišis. Be sąmonės krito žmogus, paragavęs Kazytės pomidoro, it snieguolė suvalgiusi raganos užnuodytą obuolį. Šiaip ne taip išgyveno, padavė Kazę į teismą ir, ši buvo uždaryta į moterų pataisos namus. Po šito įvykio Jokūbas apsigyveno kitame miestelyje, kadangi nebegalėjo pakęsti miestelėnų abejingumo.

Prabėgus keliems metams gyventojai suprato, kad taip gyventi nebegalima. Kai išsikraustė Jokūbas, niekas nebeprižiūrėjo gamtos, tad nebebuvo gėlo vandens, gatvėse riogsojo šiukšlių kalnai, sklindo neapsakoma smarvė, kiemuose karksėjo būriai varnų. Kad viską išvalytų, reikėjo pakeisti gyvenimo būdą. Miestėlėnai pasuko lengviausiu keliu. Persikėlė į kitą vietą ir įkūrė naują miestelį. Senąją gyvenvietę paliko su jos gyvenimo būdu susitaikiusiais žmonėmis. Iš pradžių žmonės stengėsi gyventi švariai, tačiau netrukus aplinka vėl tapo it šiukšlių dėžė. Jie skaudžiai pasimokė, tačiau vis tiek nesistengė saugoti aplinkos, jos netausojo, kartojo tas pačias klaidas, maišais šiukšles versdami pamiškėse ir pakelėse.

Panašioje visuomenėje dabar gyvename mes. Einame lengviausiu keliu. Nenorime pripažinti, jog darome be galo didelę žalą, užsikimšę ausis negirdime gamtą mylinčių žmonių varpų, nematome baisių pasekmių.

Taip gyventi lengviau, bet ar ilgai?

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: