Aš – tai pasaulis, pasaulis – tai aš

Gabrielė Gliaudytė (koordinavo mokytoja Rima Babelytė)

Kiekvienas žmogus ir savo kūnu, ir dvasia yra labai sudėtingas tvarinys. Mus formuoja aplinka (pasaulis), kurioje gyvename – ne tik mokykla, tėvai, bet ir vieta, kurioje gimėmė, mus supanti gamta. Pasaulį formuojame mes, žmonės. Tokį pasakymą galima suprasti dvejopai. Pirmiausia, mes kuriame pasaulį būdami geresni, stengdamiesi, kad vienaip ar kitaip gyvenimas būtų gražesnis, geresnis, dėdami daug pastangų, kad mus supantys žmonės būtų laimingi. Kita prasmė – aplinka tarsi veidrodis atspindi tai, kas mes esame, pavyzdžiui, jeigu šiukšliname gamtą, niokojame aplinką, jos netausojame, ką tai sako apie mus pačius? Esame žemei našta. O jeigu įdedame bent kiek pastangų, kad žemė būtų saugesnė, gražesnė, tai rodo, kad nesame abejingi mus supančiam pasauliui, suvokiame, kad čia yra mūsų namai.

Mes taip skubame gyventi, kad dažnai nebepastebime, kokia iš tikrųjų graži yra mūsų gamta. Besikeičiant metų laikams, randi vis naują džiaugsmą. Man labiausiai patinka vasara. Tai labai gražus metų laikas: visur žalia, šilta, saulutė kaitina veidą… Vasarą visi turėtų būti linksmi. Bet… Gražiausias metų laikas turi ir savų negerumų. Labai daug žmonių leidžia laisvalaikį gamtoje prie ežerų ar prie jūros ir nieko nepaisydami, negerbdami nei savęs, nei aplinkinių, palieka kur pakliuvę krūvas šiukšlių. Ar jiems patiems patiktų nuvažiavus į gamtą atsidurti „sąvartyne“? Manau, kad tikrai ne. Prie kai kurių tvenkinių jau yra įvestas mokestis už poilsio vietą norimomis dienoms. Kiekvieną dieną į poilsiavietę atvažiuoja žmogus, kuris prižiūri, ar niekas nesulaužyta, ar nėra šiukšlių. Ar nemanote, kad taip turėtų būti visur? Aš manau, kad būtent taip būti ir turėtų. Pamenu vieną nutikimą… Būdama miške, sumaniau pasivaikščioti basa. Vaikštau. Staiga mišką perskrodžia „Ai!“ – tai mano šauksmas. Matau pasipylusį kraują, ant ko užlipau? Ogi ant stiklo šukės! Norėjosi šitą žygį po mišką prisiminti gražiai, bet, gaila, kad viskas liūdnai baigėsi ir jau nebe pirmą kartą.

Dar vienas pavyzdys – šiukšlės pakėlėse. Važiuoji mašina ir matai, kaip pro kitos mašinos langą išskrenda šiukšlių tuntas. Pakelės nusėtos plastikiniais maišeliais, buteliais ir kitomis atmatomis. Imi galvoti, kad tai niekada nesiliaus, jog tai lyg užburtas ratas, kuriame mes vis kartu sukamės. Sunku susitaikyti su mintimi, kad šitas ratas nesustos, kad jis suksis ir toliau, kol… Ką gi reikėtų padaryti, kad tas ratas liautųsi suktis? Kiekvienas galėtume nors truputėlį prisidėti prie gamtos tvarkymo, kovoti už švaresnę savo aplinką.

Dar viena man atrodanti aktuali problema – masiškai kertami Lietuvos miškai. Ar nors vienas lietuvis išsivaizduoja mūsų Tėvynę be miškų? Rodos, tikrai ne. Lietuva yra pagarsėjusi medienos prekyba, sutinku, kad pramonė turi vystytis, bet… Iškirtę ir svetimiems pardavę savo medieną, greitai liksime be miškų, tik su jaunais medeliais. O juk medžiai subręsta ne per vienerius ir netgi ne per kelis metus, tai trunka kelis dešimtmečius, šimtmečius… Štai žiemą, šį baltąjį, gražųjį metų laiką, atėjus Kalėdoms, žmonės puošia miške nukirstas mažutes eglutes… O kada ten užaugs kita? Kadaise niekas nekirsdavo miškų, o juos tausodavo, apie Lietuvos miškus buvo kuriama literatūra. Prisiminkime Simono Daukanto aprašytas neįžengiamas Lietuvos girias, Antano Baranausko kvapnųjį, skambųjį Anykščių šilelį. Medžiai buvo gerbiami, vadinami gražiausiais vardais, iš jų žmonės sėmėsi iš stiprybės. O kas dabar? Maža kam svarbūs medžiai, nebent… jie tampa kuru žiemai.

Ir gaila, ir apmaudu, kad žmonės negerbia gamtos. Lietuvoje beveik kasmet vyksta gamtosaugos akcijos, pavyzdžiui, šiukšlių rinkimai. Šiuose akcijose gali dalyvauti visi Lietuvos žmonės, bet, deja, norinčiųjų būna labai nedaug – vos keletas šimtų iš mūsų trijų milijonų, o norėtųsi, kad kasmet prie tokių užsiėmimų žmonių prisijungtų vis daugiau ir daugiau, tačiau šitas skaičius beveik nesikeičia. Manau, kad tai rodo asmenybės nebrandumą.

Kaip apsaugoti žemę nuo pikčiausių kenkėjų… mūsų? Palinkėčiau žmonėms tapti supratingesniais, atsakingesniais, mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitų gerovę, saugumą. Tik tada mūsų pasaulis taps saugus.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: