Tada šypsosis ir žvaigždė

Audrius Mikalauskas

– Štai, koks gražus pasaulis… – iškišęs galvą iš skruzdėlyno prabilo mažutis skruzdėliukas Mikis. Jis buvo dar toks mažas ir, žinoma, viskas TAME pasaulyje jam buvo nauja, nepažįstama, nesuprantama. Bet, kaip ir kiekvienas mažylis, Mikis buvo smalsus. Ir, kaip ir kiekvienas mažylis Mikis turėjo senelius, kurie jį be galo mylėjo. Be to, juk seneliai visada parodo mažyliui pasaulį, nes dažniausiai mama ir tėtis būna labai užsiėmę.

Mikio senelis, pasiėmęs lazdelę, krepšelį su „pusryčiais ant žolės“, pasiūlo anūkėliui eiti pasivaikščioti po TĄ pasaulį. (Žinoma, skruzdėlės – tokie maži padarai, kuriems TAS pasaulis atrodo tūkstančius kartų platesnis nei mums – vaikams).

Senelis su skruzdėliuku Mikiu išėjo pro skruzdžių miesto vartus ir ėmė leistis takučiu pakalnėn (taip jiems atrodė). Staiga horizonte (aišku, tai jų horizontas!) pamatė didžiulį kalną, kuris labai dvokė. Tai buvo atliekų kalnas. Senelis papasakojo Mikiui, kad yra daug nesąžiningų žmonių, kurie ne perdirba atliekų, o jomis teršia gamtą (senelis jau buvo senas ir buvo girdėjęs žmones kalbant apie atliekų perdirbimą: gal tai ir yra svarbiausias dalykas saugant gamtą: juk iš atliekų galima gaminti tarą, popierių, papuošalus, net eglutės žaisliukus…). Jiedu ilgai ėjo takučiu pro tą didelį atliekų kalną, kol priėjo upelį. Senelis ištiesė pledą ant žolės, išdėliojo pusryčius. Valgydami jie klausėsi paukštelių čiulbėjimo. Tik, kai skruzdėliukas nuėjo prie upelio, norėdamas paplaukioti (juk visi mažiukai mėgsta plaukioti!), jis pamatė, kad vanduo kažkoks rudas ir purvinas. Senelis jam paaiškino, kad ne skruzdėlės, o žmonės užteršė upelį.

– O juk, – kalbėjo senelis, – žmonės ir medžius kerta, miškų mažėja – o miškai – žemės plaučiai. Jei žmonės iškirs miškus, nebeliks kuo kvėpuoti, nes medžiai išskiria deguonį (tai oras, kuriuo mes kvėpuojame), jei nebebus medžių, nebebus paukščių, žvėrių ir mūsų nebebus. O juk būtų gražu, kad nukirtę medį, jo vieton pasodintume kitą, kad pamatę numestą šiukšlę pakeltume ją.

Daug ką pasakojo tądien senelis skruzdėliukui. Daug ką suprato Mikis. Dabar jis pradės saugoti gamtą nuo savo kiemo, savo kalno. (Ai, dar vienas klausimas, kurį skruzdėliukas norėtų užduoti Jums, ŽMONĖS: kada Jūs pradėsite mylėti gamtą, ŽMONĖS? Juk ir Jūs, ir aš – skruzdėliukas – esame gamtos dalis. Prašau, mylėkite mane.)

P.S Vaikučiai, jeigu išsaugosite skruzdėlę, jau išsaugosite dalį pasaulio. Tada šypsosis ir žavigždė…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: