Siūlų buvo 23

Greta Zabulytė

Ekologija ir aplinkosauga domėjausi nuo pat mažens. Buvau tiesiog užkrėsta Al Gore’o filmu “Nepatogi tiesa”, kurį mačiau bent 5 kartus. Laikui bėgant ir man augant entuziazmas sumažėjo. Jau nebesu taip priešiškai nusiteikusi prieš tuos žmones, kurie neturi saulės energija varomų variklių ant stogų, nerūšiuoja buitinių atliekų. Tačiau nesu abejinga. Vis dar akis bado aklumas vietinėms problemoms. Ir aš nekalbu apie popierėlius ant takelio, padangas pušynėliuose. Juk tai visada pataisoma- surenki ir problemos nebėra. Deja, ne vien tokias problemas man, kaip didžiai „kritikei“ teko pastebėti.

Tikriausiai kiekvienam piliečiui išgirdus žodį “aplinkosauga” akis iškyla du vaizdiniai. Tai arba vėl tos šiukšlės šiukšlynuose, arba dūmų kamuoliai bėgantys iš gamyklų kaminų. Tai yra pats blogiausias gamtos nemylėjimo stereotipas visuomenėje. Juk pavyzdžiui iš tų aukščiausių ir didžiausių kaminų dažniausiai išleidžiami vandens garai, o pavojingos dujos yra leidžiamos per mažus, siaurus vamzdelius. Tokį reiškinį galima pritaikyti kaip ir simbolį- vien išoriniai veiksniai iš esmės nepakeičia situacijos. O esmė yra žmogaus mąstymas. Tikriausiai kai ne mes, o gamta pradės mums trukdyti, tada ir pakeisim kažkurią baltosios medžiagos dalį savo galvose.

Grįžtant prie tų stereotipų, kuriais gyvena didžioji dauguma (žinoma, aš nesu prieš tai, juk gerai, kad išvis yra žinomos problemos ir apie jas pastoviai primenama). Tačiau, mano nuomone, reikėtų labiau akcentuoti ne tik pagarbą apskritai gamtai, bet ir jos dalims. Visi mes, taip pat ir aš, jautriai reaguojam i šuniukus, numestus nuo tiltų, nuvežtus į mišką, kankinamus namuose, žiurkėnus sudegintus mikrobangų krosnelėje bei kitokius žiaurumus, kurie jokiais aspektais nepateisina tokio žmogaus elgesio. Bet gal mums reikėtų pažvelgti ir į kitą pusę? Trumpam pamiršti tuos, kurie negyvena tame pačiame bute. Kad kenčia ne vien pūkuoti ir ne/priziureti gyvūnėliai mačiau prieš kokius šešis metus. Su vaikystės draugu labai mėgdavom nueit prie vietinio vandens telkinio, kur žvejodavom. Tiksliau, jis žvejodavo. Na štai vieną nelabai gražią dieną, nuėję tenai prisėdom ant lieptelio. Pamačiau siūlus pririštus prie lentų. Galo nesimatė, todėl pradėjau traukt. O tais siūlais buvo pririšti „nuvalgyti“ varlių skeletai, kadaise buvę gyvi ir kurie tapo vandens gyventojų maistu. Gal žvejybai kas naudojo jas, gal pramogai, bet atsiprašau, ar neįmanoma rasti prototipų? Jei nėra švelnaus kailio tai nereiškia, kad nėra receptorių…

Visi žinom, jog tai žmogus yra gamtos dalis, o ne atvirkščiai. Deja, prie tos minties priprasti sekasi sunkiai. Manau, kad kai žmonės, tarp jų ir aš, suprasim tikrąją žodžio „gamta“ vertę, nebereiks jokiu dokumentinių filmų, prevencinių reklamų, žiniasklaidos, kitų informacijos šaltinių pagalbos SUVOKTI, kaip reikia elgtis su mus supančia aplinka. Kažką gerbti išmokstama ribotam laiko tarpui, bet zmogaus suvokimas- amžinas.

P.S. Siūlų buvo 23.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: