Saugok tai kas brangu

Ieva Endrikytė (koordinavo mokytoja Rasa Speteliūnaitė)

Yra labai daug dalykų, kurių nematome dėl to, kad jie visada šalia. Mūsų akys tiesiog pripranta prie grožio…Viskas nublanksta… Ir saulėlydžiai tampa nereikšmingu dalyku, kai jų nestebi žmogaus akys, ir jūra nereikalinga, jei žmogus netrokšta išvysti dūžtančių į krantą bangų. Nors žmogus dažnai užmiršta gamtą, ji visada laukia jo. Tad, žmogau, dažniau pažvelk į tave supantį pasaulį! Viskas, kas yra aplink—kiekviena gamtos dalis—yra nebylus tavo kasdienybės fonas, nejučiomis užliejantis gyvenimą šviesiomis spalvomis. Kiekvieną dieną tu jauti lyjantį lietų, girdi švilpiantį vėją, žemės lopšy atrandi naujus potyrius, svajones ir iššūkius—žemė dovanoja save tau. Savo glėbį ji atvėrė tam, kad nebūtum blaškomas, kad turėtum namus—saugią užuovėją.

Kur tu gyveni? Kuo kvėpuoji? Ką matai? Paklausk savęs, koks tavo pasaulis. Tik nesuklysk, vadovaukis širdim. Atsakant į tokius klausimus nereikia racionalaus proto, reikia jausmų. Išvydęs saulę—džiaukis, įkvėpęs gaivaus oro—atsipalaiduok. Tik nenustebk, kai žingsniuojant mišku, persmelktu aušros tyla, žaidžiant su šiltu, aukso gijomis išaustu pajūrio smėliu, tavo širdis alsuos nerimu: „Kada gi vėl teks čia sugrįžti?“ Tai gimsta iš ilgesio… Ilgesio pabūti tikrosios gamtos apsupty. Kievienas iš mūsų svaiginančioje žemės platybėje turime kažką brangaus. Galbūt tai kalnas ar paprastas lauko keliukas, kuriame atrastume kažkada įspaustas vaiko pėdutes. Juk tiesa, kad tai, kas brangu, saugome ir tausojame? Taip turėtų būti, to reikalauja mūsų žmogiškoji prigimtis. Deja, ne visada skubančio pasaulio nešini, mes sugebame tai suvokti. Pasiteisinimas banalus: daug darbų—per mažai laiko. Laiko… Sustabdyti jo negalime, o jei ir galėtume, ar sustojusias minutes panaudotume tam, kad išsaugotume gamtos grožį?

Man patinka žiūrėti į tekantį upės vandenį, kai, rodos, veržli srovė nusineša nereikalingas mintis. Laukiu pavasario, kada vėl sėdėsiu ant seno tilto, ilgaamžio Ūlos draugo, kaip vaikystėje nuleisiu kojas žemyn ir stebėsiu vieną po kito vandens nešamus nugludintus akmenis, be perstojo skubančius į nežinią. Kaskart sugrįžtu čia, tarp Žiūrų ir Mančiagirės, unikalių Dzūkijos kaimų, kur sąvokos—triukšmas ar miesto pilkuma—netenka prasmės. Visada šioje vietoje kyla mintis: „Žmogus gamtoje nejaučia jokio pavojaus, bet gamta yra nuolat sukaustyta grėsmės gniaužtais.“ Kodėl būtent čia apie tai mąstau? Galbūt todėl, kad žvilgsnis vis nukrypsta į Ūlos kranto skardį, bene įspūdingiausią gamtos paminklą, kurio smėlis plakamas upės vandens vis labiau byra žemyn.

Ne paslaptis, kad Ūla sulaukia daug turistų, ištroškusių aktyvaus poilsio. Baidarių virtinės plaukia Ūla ir susižavėję turistai aikčioja iš nuostabos išvydę šį skardį. Atrodo, viskas būtų gerai, bet… Nejaugi pasidarėme tokie paviršutiniški? Matome tai, kas akivaizdžiai demonstruojama ir nė nesistengiame įžvelgti gilesnės prasmės. Skardis yra, o mums nė motais! Įdomu, ką darys tie patys baidarių mėgėjai, kai vieną dieną išvys Ūlos vagą, užverstą smėliu?! Juk jau turime tokių pavyzdžių. Kad ir tuomet, kai Olando kepurės skardis nučiuožė į klaipėdiečių pamėgtą pliažą.Tokiais atvejais žmonės palinguoja galvomis, pagūžčioja pečiais, ir tvirtina: „Kalta gamta“. Taip, tai gamtos procesas, bet argi mes negalime sustabdyti jo, kad pasekmės nebūtų skaudžios ir netikėtos? Ūlos skardžio smėlis atplaišomis krinta žemyn. Tad ar ne laikas mums atidžiau pasižiūrėti į šią problemą? Jau minėjau, kad tai, kas brangu, turime saugoti. Atigręžkime į save ir paklauskime, ar mums svarbu išsaugoti unikalų kraštovaizdį sau ir ateities kartoms. Jei taip, tai mes niekada neleisime niokoti šio Ūlos skardžio, pasirūpinsime jo apsauga ir nepulsime kaltinti valdžios atstovų, kad neskiria lėšų skardžio apsaugai, o patys tuo pasirūpinsime. Kodėl gi mums neprisilietus prie seniausio meno pasaulyje—pynimo? Vytelės rankose viena po kitos virstų į praktišką kūrinį—apsauginę tvorelę, kuri būtų panaudota skardžio apsaugai. Mes ne tik prisimintume senovinį amatą, trumpam atsiribotume nuo nuolat skubančio pasaulio, pamirštume visas šiuolaikines technologijas, bet ir prisidėtume prie skardžio irimo sustabdymo. Galbūt toks įnašas būtų labai mažas, beveik nematomas aplinkinių, tačiau širdyse jaustume, kad kažką padovanojome gamtai. Juk ji mums tiek daug suteikė ir suteikia…

Stebiu Ūlos skardį ir akys negali atsistebėti jo galingumu, o kartu ir tokiu trapumu jį po truputį naikinančių gamtos jėgų akivaizdoje. Vėjas, erozija, veržli upės srovė be perstojo ardo šio skardžio grožį. Čia, prie Ūlos upės, viskas apgaubta tylos, rodos, net pušys, besistiebiančios į dangų, nežino, ką reiškia triukšmas. Sakoma, kad tyloje gimsta geriausios mintys. Gal todėl ir man kirba mintis: Kur mes gyvensime, jei nesaugosime gamtos? Plastmasiniame pasaulyje be alsuojančios gyvybės?!

Kiekvieną dieną tu jauti lyjantį lietų, girdi švilpiantį vėją. Žemė dovanoja save tau. Prisimink, kad gamta, kaip ir žmogus, kenčia. Skirtumas tas, kad žmogus savo jėgomis gali atsitiesti, o gamta—ne. Tavo tikslas traukti gamtą iš giltinės glėbio. Tavo tikslas saugoti tai, kas brangu…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: