Pranašiški sapnai

Joana Kvedaravičiūtė (koordinavo mokytoja Rita Vilkelienė)

Visuomenės informavimo priemonės rėkte rėkė apie artėjančias katastrofas, sąlygotas globalinio klimato atšilimo, oro, vandens ir žemės užterštumo. Pavargęs po darbo dienos Žmogus išjungė televizorių ir pasiėmęs šūsnį laikraščių užsidarė vonios kambaryje. Atsivertęs vieną laikraštį akimis permetė antraštes: ,,Gelbėkime mūsų Žemę”, ,,Nyksta Afrikos drambliai”, ,,Tirpsta ledynai…“ Atsivertęs kitą laikraštį pamatė panašaus turinio pavadinimus. Užliūliuotas vandens čiurlenimo Žmogus nutrenkė laikraščius ant šlapių grindų – jo nejaudino globalinės problemos. Aptingęs po dienos rūpesčių, maloniai atpalaidavęs sustingusius sąnarius šiltoje vonioje Žmogus krito į lovą ir paniro į miego karaliją…

Prieš mane plytėjo neaprėpiami sniego laukai. Sušalęs paviršius blizgėjo saulėje, spinduliuodamas vaivorykštės spalvomis, o po juo glūdėjo minkšti sniego patalai. Mačiau save besivoliojantį toje švaros ir nekaltumo vatoje ir supratau, kaip labai pasiilgau sniego. Daug sniego. Beje, pamiršau prisistatyti, apsvaigintas savo reginių grožybės. Aš – Čiunga, paskutinis baltasis lokys Žemėje. Gimiau ir užaugau Vrangelio saloje, kuri mums, baltiesiems lokiams, buvo tarsi rojus. Tačiau mano gimtosios salos nebėra. Tirpstantys ledynai padidino vandens kiekį ir mano namai paskendo Arkties vandenyne. Daug mano draugų, brolių ir seserų nesugebėjo išsigelbėti. Liko tik stipriausi lokiai. Iš pradžių persikėlėme į Čiukčių pusiasalį, vėliau į arktines tundras. Tačiau kylantis vandens sluoksnis užkariaudavo vis didesnius žemės plotus, dėl šylančio klimato beveik nebeliko sniego, grėsmingai tirpo ledo lytys. Jūs, žmonės, savo netinkama veikla baigiate sunaikinti mūsų planetą. Jūs įsivaizduojate, kad esate pasaulio valdovai, galintys kištis, keisti ir reguliuoti gamtos dėsnius. Kodėl nepasimokėte gyventi iš mūsų, baltųjų lokių? Mes, kaip ir Jūs, esame sąmoningos būtybės, turinčios savo namus, mylinčios vaikus, mokančios liūdėti ir džiaugtis. Tačiau mes gyvename darnoje su aplinkiniu pasauliu. Jei nužudome ruonį, tai tik tam, kad numalšintume alkį. Kiekvieną kartą, pasisotinę ruonio mėsa, mes pasimeldžiame savo Dievui Achtakarui už padovanotą grobį ir atsiprašome ruonių genties už pražudytą jų bičiulį. O Jūs žudote gyvūnus ne dėl išgyvenimo, bet siekdami patenkinti savo agresiją, pasipuikuoti laimikiu, paverčiate savo namus mirusių žvėrių kapinėmis. Dar daugiau. Jūs žudote net vienas kitą, kartais be jokios priežasties, apsvaigę nuo kvaišalų ar trokšdami atimti savo gentainio turtą. Tai kokie Jūs valdovai? Esate pati žemiausia ir niekšingiausia gyvybės forma mūsų planetoje. Jei ne Jūs, Žemė nedustų nuo išmetamų į orą dujų, žuvys nebūtų išnykusios dėl išpiltų į vandenis teršalų, o ledynai tebestūksotų, pasipuošę baltomis spindinčiomis viršūnėmis. Keista, kad Jūs nesuprantate, jog, išnaikinę visą gyvybę, išnyksite ir patys. Ar bandysite persikelti į kitą planetą, kurioje yra Jums gyventi tinkamos sąlygos ir stengsitės sunaikinti ir kito dangaus kūno gyvybės formas? Galėtumėte gyventi kaip mes, lokiai, gyvenome. Patys įsirengti būstus – iš šakų ar molio, dengtis gamtos dovanotais kailiais ar lapais. Juk kažkada taip gyvenote ir buvote laimingi. Tačiau troškote vis labiau tolti nuo savo prigimties, apsikrovėte nereikalingais daiktais ir savo menkus gyvenimus pašventėte ne kūrimui, o griovimui ir vartojimui. Ak, kaip pasiilgau sniego.

Mano dienos jau baigiasi. Liūdžiu dėl savo didingos giminės išnykimo. Mano lokė mirė gimdydama lokiuką. Ji buvo apsinuodijusi naftoje permirkusio ruonio mėsa. Kitokių ruonių jau nebebuvo. Juos visus pražudė į vandenyną išsipylusi nafta. Iš pradžių pilvais į paviršių sukilo žuvys, o vėliau pradėjo gaišti ruoniai. Išbadėję lokiai sotinosi apnuodyta ruonių mėsa ir žūdavo. Mano mylimoji spėjo pagimdyti lokiuką prieš mirdama, bet jis gimė su dviem galvomis. Matydamas jo kančias, pats užmigdžiau jį amžinuoju miegu ir nusiunčiau į lokių rojų. Dabar ketinu keliauti pas Jus, žmonės, noriu pažvelgti į Jūsų akis ir paprašyti liautis griauti, teršti, žudyti. Bet nebeturiu vilties, kad mane išgirsite. Greičiausiai pirmas sutiktasis pakels savo šaudančią lazdą ir nudobs mane. Tebūnie, aš jau pasirengęs iškeliauti. Negalėsiu Jums perduoti baltųjų lokių linkėjimų. Lieka tik maža viltis, kad, kai nudirs mano kailį, paties ant grindų, o galvą prikimš visokio šlamšto, mano stiklinės akys žiūrės į Jūsų akis ir maldaus atsitokėti, sustoti ir bandyti išgelbėti nors tai, kas liko. Viltis miršta paskutinė.

Žmogus pabudo. Tik atmerkęs akis išvydo prie jo lovos tysančio lokio mąslų, išmintingą ir gilų žvilgsnį. Jų akys susitiko. Akimirksniu Žmogus pagalvojo, kad lokys atgijo ir tos jo akys ne stiklinės, o tikros. Palietė iškamšos galvą, paglostė, mintyse atsiprašė lokio, kad jį nušovė. Nužudė gražuolį žvėrį tik tam, kad pasipuikuotų jo kailiu prie lovos. Stengdamasis išvengti sąžinės priekaištų, Žmogus pabandė vėl užmigti ir pamiršti keistą sapną. Tačiau netrukus prieš akis atsivėrė kiti spalvoti vaizdai…

Ištirpus ledynams, paskendus mažesnėms saloms, išnykus kai kurioms gyvūnų rūšims ir kilus rimtai grėsmei Žemei žūti, atbudo akmenys. Jau anksčiau jie bandė užmegzti kontaktą su žmonėmis, tačiau trukdė visiškai kitas laiko suvokimas. Akmenims prireikia šimto metų žiniai pasiųsti, o per tą laiką pasikeičia visa žmonių giminės karta. Be to, žmonių širdys buvo apsamanojusios ir nebegyvos, nebepajėgiančios išgirsti akmenų dainos. Todėl akmenys sukilo ir vieningai nuriedėjo griauti žmonių statinių. Jie negailestingai traiškė mašinas, namus, gamyklas, o pasipriešinti jiems buvo neįmanoma. Pagaliau žmonijos veiklos pėdsakai buvo sunaikinti. Dėkinga Žemė glaudė akmenis prie savo krūtinės ir glostė, o akmenys niūniavo Motinai pačias švelniausias giesmes. Tereikėjo atsikratyti viso žmonių prikurto šlamšto likučiais, tad Žemė giliai atsiduso ir nusižiovavo. Į prasivėrusią burną nugarmėjo nereikalingos šiukšlės ir Žemė iš malonumo nusipurtė. Dabar ji vėl buvo tyra, nekalta ir švari, išsivadavusi iš žmonijos pančių, laiminga. Prasidės naujas jos gyvavimo etapas – darnus ir harmoningas.

Žmogus pašoko iš lovos išpiltas šalto prakaito. Kas nutiko? Kodėl jį šiąnakt aplankė tokie keisti sapnai? Gal tai Aukščiausiojo ženklas? Gal Žemės siela siunčia jam kažkokią žinią? Kodėl jam, o ne kokiam išmintingam mokslininkui? Gal jis koks išrinktasis? Žmogus suprato, kad nebegali likti abejingas dėl planetai gresiančio pavojaus ir privalo kažką daryti. Tačiau jo galimybės nebuvo didelės, juk jis paprastas eilinis žmogus, gyvenantis savo kasdieninį monotonišką gyvenimą, kurį papuošdavo tik sumedžiotais trofėjais. Tai buvo jo didžiausios pergalės. Kiek pamąstęs, Žmogus paslėpė giliai spintoje savo mylimą šautuvą – daugiau nebegalės taikytis į jokį gyvą ir nekaltą padarą. Pamažu suvokė, kad norėdamas, jog kažkas pasikeistų, privalai pradėti nuo savęs. Jei keisiesi pats, po truputėlį pradės keistis ir tave supantis pasaulis bei žmonės. Galima pradėti nuo mažų dalykų, pavyzdžiui, tokių paprastų, kaip šiukšlių rūšiavimas ar elementarus nešiukšlinimas, beprasmio vartojimo mažinimas, didesnis dėmesys ekologiškiems produktams savo kasdienybėje. Iš mažų dalykų susideda dideli – juk ir vandenyną sudaro daug mažų vandens lašelių. Kai Žmogus pradėjo keisti savo požiūrį ir mąstyseną ir rūpintis aplinka, jo gyvenimo kasdienybė įgijo naują prasmę. Šiandien Žmogus perskaitė, kad 2035 m. planuotas Himalajų sniegynų visiškas ištirpimas ir didžiuliai potvyniai neįvyks, nes žiema sugrįžo į Žemę ir klimato atšilimas atslūgo. Buvo parašyta, kad mokslininkai suklydo savo skaičiavimuose. Tačiau Žmogus žinojo, kad ne mokslininkai apsiriko, o Žemė nusprendė padėti savo vaikams. Ji irgi pradėjo nuo mažų dalykų, – tik Himalajų sniegynų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: