Pieva, kuri buvo, yra ir bus…

Gretė Gražulytė

Bėgau per pievą – šiurkščią, žalią žolę. Smilgos kuteno, braižė mano basas kojas. Pieva nuostabi, spalvinga… Joje apstu mano mėgstamų gėlių: ramunių, rugiagėlių, katilėlių… Pasipuošiau jų vainiku. Pritūpusi apžiūrėjau kupstelį čiobrelių – jie dar nepražydę. Girdėjau nuostabią gamtos muziką: paukščių, bičių, žiogų… Pieva kvėpėjo medumi, gėlėmis, šienu. Jis  kruopščiai sudėtas į kupetas. Aplinkui viskas siūbavo, liūliavo. Vėjas taršė mano plaukus, stūmė mane pirmyn – ežero link. Jis – šalia. Prasibroviau pro dilgėles, ajerus. Prisiskinsiu pilną glėbį ajerų. Kepsim duoną. Ežero krantas tankiai apaugęs grakščiomis nendrėmis. Jų burbuolės didelės, storos, net susprogusios. Praėjau pro jas. Dar spėjau pamatyti pulkelį mano nubaidytų ančių. Įbridau. Sulaikiau kvėpavimą. Šalta. Bet kojos pačios žengė tolyn ir tolyn. Ir štai aš jau visa vandeny. Taip gera, gaivu, taip tyra. Panėriau. Dugnas skaidrus, jame pilna akmenėlių. O štai ten… Ten žuvelių pulkas. Jos žydros. Ne, pilkos. O dabar – sidabrinės. Netyčia gurkštelėjau vandens… Čia buvo taip gera, taip jauku. Buvau neapsakomai laisva, žavi, jauna…

***

Einu per pievą – minu dar vieną naują takelį. Žengiu per smilgas, aukštą žolę. Suklumpu užkliuvusi už didelio kurmiarausio. Jų čia išties daug. Ieškau gėlių. Štai ten – mano mėgstamos ramunės. Randu vieną kitą katilėlį. Tačiau niekaip nesiseka rasti čiobrelių. Tų kvapnių, violetinių čiobrelių. Suskausta širdį – nejau jie išnykę. Turbūt… Čia dūzgia kamanės, čirškia žiogai… Tik paukščių negirdėti. Ir nematyti. Pieva kvepia medumi, žeme, gėlėmis. Bet man kažko trūksta… Šieno. Taip, sauso, kvepiančio, šiurkštaus. Tolumoje baltuoja  susuktas į baltą plėvelę šienainis. Plėvelė nepraleidžia jokio žolės kvapo. Papučia gaivus vėjas. Pieva subanguoja, mano plaukai susitaršo, širdis suvirpa. Prieinu prie ežero. Čia niekur nematyti kvapiųjų ajerų. Ir nendrės suglebę, auga pavieniui. Kurkia varlės, skraido ir mane kanda pulkas uodų. Prie kranto mėtosi šiukšlės: tai alaus skardinės, buteliai, traškučių pakeliai… Surenku kiek galiu ir sumetu į šalimais esančią laužavietę. Vis geriau.. Įbrendu į drungną vandenį. Nusprendžiu išsimaudyti. Tačiau nerti nesinori. Vanduo nešvarus, dumblinas. Dugno nesimato. Išlipu ant kranto. Kiek laiko pastoviu  prieš saulę. Ir man ramu, gera. Esu laiminga…

***

Klupčiosiu per pievą. Šalimais bus išgrįstas takelis, bet aš neisiu juo. Eisiu per žemą, švelnią, prižiūrėtą žolę… Čia augs tvarkingai, simetriškai lysvėse susodintos gėlės. Vienos jų itin gražios, su dideliais, raudonais žiedais. Tačiau man jos nematytos. Panašios ir į rožes, ir į tulpes. Tikriausiai nauja rūšis… Taip pat augs ir uogų kupsteliai. Paragausiu vieną melsvą  miško skonio ir aromato uogą. Saldu. Čia pralėks modifikuotos bitės. Jos negels, bus didelės, galinčios pririnkti daug nektaro. Pieva kvepės gėlėmis ir kažkokiu nežinomu kvapu. Kvapu, sklindančiu iš oro gaiviklių, stovinčių palei takelį. Prie jų perskaitysiu užrašą: „Dėl naujos formulės aukštos kokybės kvapų priedai ilgam suteiks gaivumo pojūtį.“ Ir tikrai gaivu.  Tik man šis aromatas kutens nosį, žadins čiaudulį. Pūs vėjas. Jis supurens mano pražilusius plaukus, parausvins mano susenusį veidą, pastūmės ežero link. Prieisiu jį. Krantas bus nubarstytas smulkiais gelsvais, žalsvais akmenėliais, biriu smėliu. Vandenį puoš plūduriuojančios plastmasinės lelijos, plaukios dirbtinių ančių pulkelis. Jos gagens – imituos gyvų ančių garsus. Ežero vanduo bus skaidrus. Skaidrus dėl to, kad jį valys kažkoks įmantrus mechanizmas. Taip tylai tyliai koš vandenį. Bet vanduo negyvas. Neplaukios čia nei žuvelės, nei čiuožikai. Bus ramus, net nebanguos. Įbrisiu į jį. Jis vėsus. Braidžiosiu. Man bus gaivu, bet liūdna ir graudu. Juk čia nebus to,  kuo džiaugiausi, nebus nieko tikro…

***

Prisėsiu ant metalinio suolelio, žvelgsiu į pievą… Ir… Pastebėsiu joje kažką geltono, kažką nederančio. Pasilenksiu ir apžiūrėsiu. Tai – pienė! Pienė, prasibrovusi pro dirbtinę veją. Pienė, kylanti į saulę. Pienė, sugebėjusi kovoti už save. Pienė –  gležna, trapi ir neapsakomai graži! Susimąstysiu… Kas tai yra?

***

Gal tai  nerūpestingos praeities, jos gamtos grožio šešėlis?..

O galbūt nieko nereiškianti dabarties detalė?..

Ar paskutinis gamtos pagalbos šauksmas?..

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: