Laiškas gamtai

Diana Startaitė (koordinavo mokytoja Rita Vilkelienė)

Labas rytas, mano miela drauge!

Kelkis! Noriu kuo greičiau tave aplankyti, pasisveikinti su visais tavo vaikais ir pasidžiaugti kartu, kad jau alsuoja pavasaris. Pagaliau aš jo sulaukiau! Noriu pasakyti labas besiskleidžiančiam pumpurėliui, nusišypsoti skaisčiai ir švelniai saulutei ir pamojuoti mažai rudauodegei voverytei. Atrodo, keli amžiai prabėgo nuo paskutinio mūsų susitikimo, nuo to laiko, kai mačiau tave atgyjančią, žaliuojančią ir besišypsančią. Tad kelkis, mano miela drauge, pasiilgau tavęs!

Atsimeni, kai paskutinį kartą buvome susitikusios prieš tau užmiegant? Tada įvyko tiek daug… Pamenu, įžengiau į mišką su skaisčia šypsena veide ir plačia skrybėle, kuri turėjo apsaugoti nuo saulės. Tačiau aš nenorėjau slėptis nuo saulės! Troškau ja džiaugtis, matyti paraudusius jos skruostus, paišdykauti su ja. Tad nusiėmiau plačiąją skrybėlę ir nuskuodžiau į mišką. Gaivus oras kvietė lėkti vis gilyn ir gilyn. Net nepajaučiau, kaip atsidūriau miško viduryje, mažoje tuščioje dykynėje. Čia augo tik vienas senas ąžuolas. Ramiai prisliūkinau prie jo ir krestelėjau ant vienintelės išlindusios šaknies. Atrodė, kad senolis žinojo kažką ypatingo ir norėjo man pasakyti. Užgniaužusi kvapą, įtempusi ausis ir sėdėdama mirtinoje tyloje bandžiau išgirsti senojo ąžuolo istoriją, tačiau veltui. Mano draugė gamta kažko baiminosi, nepasitikėjo manimi, matyt, manė mane esant nedraugiška… Vėsus vakaro vėjas privertė mane grįžti į jaukius ir šiltus namus, tačiau pasižadėjau grįžti ir įrodyti gamtai, kad esu jos draugė, kad ji – mano antri namai ir mielas širdžiai prieglobstis.

Ankstyvas rytas. Karšti saulės spinduliai verste išverčia mane iš minkštos lovos. Lekiu į mišką prie senojo ąžuolo. Štai jis! Štai tas ąžuolas, kuris netiki manimi, mano meile ir susižavėjimu gamta. Atsisėdau ant tos pačios šaknies, prisiglaudžiau prie senolio ir tikėjausi, kad jis dabar mane mato, girdi, kad jaučia mano norą tapti jo drauge. Visą dieną praleidau apsikabinusi ąžuolą ir tikėdama tuo, ką darau. Paukščių čiulbesys buvo kaip muzika mano ausims, lapų šlamėjimas ramino ir vertė atsipalaiduoti, net ir smailiasnapio genio kalenimas manęs netrikdė. Tačiau laikrodžio rodyklės sukosi lyg bėgikės per finalinį bėgimą, norėdamos aplenkti viena kitą. Atėjo metas pėdinti namo. Kiūtinau iš miško visą laiką gręžiodamasi atgal ir žvilgčiodama į ąžuolą. Iki paskutinio miško metro tikėjausi sulaukti ženklo, kuris parodytų, praneštų, kad aš miške ne viena, kad gamta pabudo ir pagaliau yra pasiruošusi atskleisti savo paslaptį. Štai paskutinis medis, paskutinis žingsnis miške – dar kartą atsigręžiau, vis dar tikėdamasi išgirsti senojo ąžuolo paslaptį. Tačiau aplink tvyrojo mirtina tyla, lydėjusi visą dieną. Tik keli medžiai savo pirštų šlamesiu išlydėjo mane iš vakaro prieblandos apgaubto miško.

Šįryt atsikėliau kaip niekad anksti. Dangus buvo apniukęs. Pro praskleistą užuolaidas kampelį mačiau, kaip vertėsi tamsūs kamuoliniai debesys. Širdį persmelkė negera nuojauta. Norėjau kuo greičiau bėgti į savo pamėgtą gamtos kampelį, tačiau netikėtai prisiminiau, kad šiandien pirmadienis, naujos savaitės pradžia! Mane išpylė šaltas prakaitas. Mano kūnas keliavo į mokyklą, tačiau siela ir jausmai traukė link miško. Pusdienis mokykloje slinko kaip visa amžinybė. Sėdėdama klasėje jaučiausi lyg plaukčiau prieš srovę, lyg kunkuliuojančioje upėje būčiau surakinta nematomomis grandinėmis ir už kiekvieną net menkiausią judesį būčiau baudžiama kančiomis. Supratau, kokia tu man brangi, kaip trokštu būti tavo prieglobstyje. Neįsivaizduoju, kaip gali gyventi žmogus nemylėdamas, nesižavėdamas ir nematydamas gamtos, jos gyvenimo, grožio, kupinos lengvų ir sunkių išgyvenimų istorijos. Nė nenumanau, ką jaučia žmogus, kuris bijo ir nenori atsiduoti nenugalimai gamtos galiai. Šį ankstyvą rytmetį sunku buvo susikaupti, mintys vis traukė prie senojo ąžuolo.

Skambutis! Aš laisva! Pagaliau aš laisva! Su nenumaldomu noru ir džiaugsmu strimgalviais lekiu į mišką. Tik jį išvydus kūną užliejo karščio banga, kojos pasidarė lyg švininės. Kaip įkalta lieku stovėti vidury tako. Akys net nedrįsta nukrypti nuo miško žalumo, širdis daužosi kaip pašėlusi, protas visiškai pasiduoda medžių šlamesiui, nosis bando užuosti gaivą, tačiau kojos, tartum marmurinės kolonos, nepaleidžia manęs. Susimąsčiau, kodėl jos taip su manimi elgiasi? Juk žino, kaip aš laukiau akimirkos, kai vėl tapsiu gamtos vaiku, laisva ir nevaržoma galėsiu susilieti su mišku. Mane užliejo dar viena karščio banga, tačiau ši buvo kitokia. Pajutau baimę, didelę ir keistą baimę. Širdis daužėsi taip smarkiai, kad atrodė, jog tuoj išlėks iš krūtinės. Artėjant prie miško baimė stiprėjo. Debesys vis tirštėjo, ir jau mačiau, kad tuoj dangus prapliups raudojimu. Nebežinojau, kas su manimi darosi, juk miškas mano draugas, mano mylima vieta. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad neįstengsiu įžengti į gamtos tvirtovę. Viskas atrodė taip svetima ir baugu. Atradusi savyje paskutinį drąsos trupinėlį užsimerkiau ir ėmiau bėgti gilyn į mišką, link savojo ąžuolo.

Ir štai aš atsimerkiau. Nesugebėjau ir nenorėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Kojos drebėjo. Nebeišlaikiusi įtampos svorio atsiklaupiau, užsimerkiau, sudėjau rankas maldai, tikėdama, kad vėl pažvelgusi pamatysiu senolį tokį, koks jis buvo vakar man atsisveikinant su juo. Laukiau jo pasakojimo, jo išmintingos istorijos, kurią jis laikęs savyje taip ir neišdrįso man papasakoti… Kai įsidrąsinusi vėl atsimerkiau, supratau, kad viskas baigta. Mano ąžuolas gulėjo nukirstas ir paliktas čia pat, dykynėje, supūti. Nenorėjau patikėti, kad taip išdrįso padaryti žmogus, toks pat žmogus, kokia esu ir aš. Negalėjau rasti atsakymo į klausimą, kodėl žmogus, pasinaudodamas savo galybe, niokoja gamtą. Kodėl naikina mišką, kuris mus guodžia, ramina ir maitina? Kodėl nukirto man taip brangų senolį ąžuolą? Pasaulis ėmė slysti iš po kojų, baimę pakeitė sielvartas ir nusivylimas, širdyje pasidarė taip tuščia ir nyku, kaip šioje miško dykynėje be stovinčio senolio. Lyg pritardamas mano liūdesiui, dangus verkė pasikūkčiodamas. Didžiulės ašaros krito į žemę, susiliedamos su manosiomis. Supratau, kad netekau artimo draugo, kad dabar jau niekada neišgirsiu jo pasakojimų, tos ilgai lauktos istorijos, kad nebegalėsiu tiesiog ateiti į mišką ir su viltimi atsiduoti gamtos grožiui ir švelnumui, kad nebeturėsiu prie ko prisiglausti, neturėsiu ką apkabinti. Tuštuma širdyje varė mane iš proto.

Nauja diena, tačiau jau be vilties, tikėjimo ir to begalinio džiaugsmo. Pasiimu savo mėgstamiausią eilėraščių knygutę ir lėtu, niūriu žingsniu einu link miško. Mintyse deklamuoju visiems žinomus eilėraščius. Kaip taikliai lietuvių poetė Salomėja Nėris palygino mūsų dienas su vyšnių žydėjimu. Kaip gražiai Maironis apdainavo didingą Lietuvos grožį. Nenusakomas miško žavesys, paliečiantis visus žmogaus jausmus: regėjimą, uoslę, klausą ir net dvasią, atsiskleidžia A. Baranausko ,,Anykščių šilelyje‘‘. Dionizas Poška sugebėjo išsaugoti Baublius, o aš praradau savo ąžuolą. Jaučiau, kad bus labai sunku matyti savo draugą paliktą vienui vieną. Aš suvokiu protu, aš jaučiu širdimi, kad jis to nenusipelnė. Juk buvo viso miško seniausias ir išmintingiausias gyventojas. Paskutinį kartą prisiliečiu prie senolio. Ašaros, kaip maži rasos kristaliukai ankstyvą pavasario rytą, pačios riedėjo skruostais. Pamiršusi šalia nukirsto ir palikto sutrešti ąžuolo atsineštą eilėraščių knygą, kristaliukų pilnomis akimis ir virpančiomis kojomis patraukiu link namų.

Ilgai laukiau pavasario, o kartu su juo ir gamtos, žaliojo kampelio atbudino. Tikėjau, kad ilgai džiaugsiuosi žaliuojančia žole, paukštelių muzika, lapų šlamesiu, voveryčių šuoliavimu. Tačiau, kol visi džiaugėsi, aš liūdėjau. Gamta man suteikė progą pajausti, kaip būna skaudu, kai ji naikinama. Jaučiau, kad šiuo ženklu gamta prašo pagalbos, kad ji pagaliau manimi tiki. Nukirsto ąžuolo vietoje pasodinau tris ąžuoliukus. Tikėjau, kad kada nors jie užaugs galingais ir stipriais medžiais. Dar ilgą laiką tuštumą bandžiau užpildyti kasdien eidama į mišką ir prižiūrėdama dykynėje savo pasodintus mažuosius ąžuoliukus. Mintimis prašiau miško, kiekvieno medžio stiebelio ir pumpurėlio, kad man padėtų išsaugoti tuos ąžuoliukus. Kiekvieną kartą aš jiems skaitydavau savo knygą ir kiekvieną kartą kartodavau Maironio eilėraščio eilutes: „Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!/ Vien meilę norėtum dainuoti./ Apimti pasaulį, priglaust prie širdies.“

Lik sveikas, medeli. Lik sveika, mano miela drauge gamta. Visada būsiu su jumis jausmais ir darbais, prisiminsiu ir kalbėsiu apie jus. Likit sveiki, aš dar sugrįšiu pas jus…

Pagarbiai

Tave mylinti Diana

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: