Kenkiame patys sau, bet kaltiname ne save

Roberta Alkevičiūtė

Žmogau, kas Tavo galvoje kai iš Tavo rankų „išsprūsta“ šiukšlė?

• Dėl vienos šiukšlės nieko neatsitiks?

• Tai buvo paskutinis kartas?

• Aplinkui nėra šiukšlinės?

• Visi šiukšlina, nenoriu išsiskirt?

• Yra žmonės, kurių darbas rinkti šiukšles ir numesdamas šiukšlę aš prisidėsiu prie jo atlyginimo?

O kas Tavo galvoje, kai laikraščiai mirga nuo straipsnių apie salas iš šiukšlių? Kaip jautiesi kai žinai, kad prie to prisidėjai ir Tu? Kaip reaguoji kai pamatai žmogų lyg niekur nieko, numetusį saldainio popierėlį, coca – colos buteliuką ar kitą, atrodos nieko nekeičiančią šiukšlę? Žinoma, skubi jį teisti, bet ar pats taip nesielgi? Jei visi pasaulio gyventojai galvotų taip kaip Tu ir kiekvieną dieną sau sakytume, kad dėl vienos šiukšlės nieko neatsitiks? Jei sau tai sakytų 6 milijardai žmonių, reiškias kiekvieną dieną į pasaulį patektų 6 milijardai šiukšlių. Per savaitę 42 milijardai, o per metus net gi 2190 milijardai. Ne paslaptis, kad į aplinką patekusios šiukšlės kenkia mūsų gamtai, reiškias patys naikiname augalus, gyvūnus ir kitas funkcionuojančias gyvybės formas. Ramiajame vandenyne susidariusi sala yra tokio dydžio, kaip dvi Teksaso valstijos. Bet tai nereiškia, kad ji stovi vietoje, ji ir toliau dėl MŪSŲ pačių kaltės didėja. akrantės komisija mano, kad atsikratyti sala neįmanoma, kol nebus sumažintas plastmasės išmetimas į vandenį ir apskritai jo gamyba. Pagalvokime, kokia tai didelė žala yra vandens gyviams, paukščiams. Gamtoje silpnai yranti plastmasė kelia didžiulę grėsmę vandenyno florai ir faunai. Fotografų užfiksuotos salos nuotraukos iš ties gąsdina, kada matai vėžlį įstrigusį žuvies skardinėje. Atlikus saloje nugaišusių paukščių skrodimą, jų skrandžiuose randama butelių kamštukų, plastmasės liekanų. Tai vyksta ir toliau ir tik dėl to, kad varginamės saldainio popieriuką įsidėti į kišenę ir aptikus ar grįžus namo jį išmesti į šiukšliadėžę.

Nuvažiavus į poilsiavietę ar į paplūdimį tikriausiai dažnas randame tenai paliktas šiukšles. O kas jas paliko? Manau į šį klausimą galime atsakyti kiekvienas sau asmeniškai. Kas apsaugos mažus vaikus bėgiojančius paplūdimy ar net mus pačius nuo smėlyje pasislėpusių stiklo šukių ir kitokių aštrių, mūsų paliekamų atliekų.

Negano to, kad yra kertami miškai – mūsų žemės plaučiai, kurie mus aprūpina deguonimi, dar galime paskaičiuoti kiek per vieną dieną pasaulyje yra surūkoma cigarečių, kurių pagalba į aplinką yra išmetamos nuodingos dervos, bei mašinų išmetamosios dujos, mes dar prisidedame ir prie Žemės naikinimo šiukšlindami.

Kokių dar tragedijų mes laukiame, kad mums padėtų suvokti savo atliekamų darbų padarinius? Ko dar, žmogau, Tau reikia, kad atsimerktum ir suprastum, kad jei ir toliau taip elgsimės, patys sunaikinsime Žemę, patys sunaikinsime save. Susilaikydami nuo šiukšlinimo, bei rūšiuodami šiukšles, galime tikėtis, kad rytojus mums padovanos žydrą dangų ir žalią žolę.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: