Atodūsis

Deimantė Čeilitkaitė

Savo senelės albume seną nuotrauką žiūrėjau –

Ant pirštų galų siekdama obuolių, paliesti dangų norėjau.

Žemės rankos laikė mane – mane vieną

Medžių šakos sūpavo paukščius, sūpavo slėpdamos kamieną.

Jų balsą dar dabar girdžiu, kiekvieną pavasario dieną,

Su kiekvienu saulės nubudimu jie vis tyliau užgieda.

Jūros bangos nebe taip švelniai atrieda,

Jos pavydi dangui – dėl neskaidrumo gėda.

Šiam pasauly saulė žolę glamonėjo,

Darnioj kasdienybėj rytas vakarą mylėjo.

Giliausioj grožio upėj skendo jūra,

Kurioj dabar regiu tik šiukšlių liūną…

Užverčiu albumą, ašara nurieda.

Pasaulis nebe toks gražus, šėtonas nevala dažniau apsėda.

Naikinam viską po truputį, kas dar liko.

O Žemei net kvėpuot sunku, kodėl taip atsitiko..?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: