Žaliasis kodas

Ieva Radavičiūtė

Ponia Larisa Kalster viena iš kruopščiausių moterų  Ramybės gatvelėje. Ji gamtininkė ir be galo mėgsta gamtą. Larisa dirba gamtos patrule firmoje ‚,Žaliasis kodas‘‘. Bet po kelių savaičių jau išeis į pensiją. Ir kaip tyčia ponios Kalster dukra, gyvenanti kitame miestelyje, išvyksta į tolimą šalį ir palieka Larisos anūkę. Žinoma, Larisa turės ja pasirūpinti!

Po kelių valandų kelionės ponia Larisa jau stovėjo prie savo dukros namų durų slenksčio. Ji apsidairė ir pasipiktino čia kvėpuojamu oru, šiukšlina gamta. Tik po kelių minučių pastukseno į duris. Duris atidarė žavi ir labai miela mergytė. Tai Larisos anūkė. Ir dar tokia panaši į Larisą: geltonos garbanos, riesta nosytė, mėlynos akytės.

-Negaliu patikėti, kad čia tu, mano princese! – plačia šypsena, laiminga kalbėjo Larisa. – O kur tavo mamytė?

– Jau išvažiavo.

Larisa įsikūrė svečių kambaryje. Tame kambaryje buvo didelis langas su vaizdu į šiukšliną pasaulį. Larisai tai nepatiko. Jos  gyvenamoji vieta buvo labai tvarkinga ir kultūringa, o pro langą galėjai žvelgti į žalią obels medelį.

Po geros valandos Larisa ir jos anūkėlė Maja susėdo prie stalo ir pradėjo skanauti užsisakytą į namus Japonišką maistą bei paruoštas brokolių salotas. Kai Larisa vienkartine servetėle nusišluostė lūpas, paklausė:

-Kur čia šiukšliadėžė?

-Mesk pro langą. Taip pigiau.

Larisa dar labiau pasipiktino. ,,Kaip čia jie gyvena ? Kaip tai įmanoma?‘‘ – lindo į galvą  visokios mintys. Bet nieko nesakė. Mažiau kalbų, daugiau darbų.

Kai praėjo kelios dienos nuo ponios Larisos Kalster atvykimo, ji jau suprato, kokia tai vieta. Kai draugėms siųsdavo trumpus laiškelius, būtinai parašydavo, kad čia tikras pragaras. Larisa buvo veikli moteris, todėl nusprendė to šitaip nepalikti. Ir vieną saulėtą dieną ji sugalvojo, ką reikia daryti. Majos paprašė didelio lapo popieriaus, spalvoto popieriaus, žirklių bei klijų. Mergytė  tik zujo aplink močiutę ir klausinėdavo, kas čia bus.

– Plakatas, – pagaliau atsakė Larisa.

Antradienio rytą plakatas jau buvo padarytas. Jis buvo toks didelis, ryškus. Kairiame šone nupiešta šiukšliadėžė, dešiniame – daržovės. O ant to plakato buvo parašyta maždaug taip: ,,Mieli šio miesto gyventojai, esu gamtos patrulė Larisa iš Ramybės gatvelės kitame miestelyje. Patikėkite, kai čia atvykau, pagalvojau, jog tai pragaras: daržovės auga prie kelio, šiukšlės mėtomos pro langą, reikia nereikia važiuojate su mašinomis, juk galite nueiti ar nuvažiuoti dviračiu. Mano miestelyje už tai baudžiama. Reikėdavo ,,pakratyti kišenes’’. Ar jūs to norite? “

Larisa po pietų paskambino merui. Ji norėjo gauti leidimą, kad galėtų visiems šio miestelio gyventojams pristatyti plakatą, papasakoti apie savo darbą ,,Žaliame kode“ ir apie savo ketinimus. Turbūt nepavyks pristatyti, nes meras Tidas į visus Larisos prašymus atsakė neigiamai. Tačiau kai ponia Kalster atnešė merui savo keptų sausainių, tas paraudo ir sutiko.

Ponia Larisa vis galvojo apie šeštadienį. Mat šeštadienį leista jai kalbėti ant miesto scenos pakylos. Ji repetavo savo kalbą ir galvojo, kaip įtikinti žmones.

Po kelių dienų laukimo pagaliau atėjo ir šeštadienis. Visiems miestelio gyventojams buvo liepta ateiti į miesto aikštę. Todėl Larisa labai džiaugėsi ir jaudinosi. Larisa su Maja prieš renginį nuėjo į bažnyčią pasimelsti. Abi atsiklaupė ant kelių prieš altorių ir sukalbėjo maldas. Ir kai laikrodis išmušė aštuntą vakaro, visi jau buvo aikštėje. Meras palinkėjo Larisai sėkmės, ji užlipo ant scenos ir pradėjo kalbėti rodydama visiems savo plakatą:

-Aš aš, – iš pradžių mikčiojo ji, bet susikaupė ir pradėjo sklandžiai viską dėstyti, – aš esu gamtos patrulė iš Ramybės gatvelės kitame miestelyje. Atvykau čia prižiūrėti savo anūkės ir net nepagalvojau, kad ji auga tokioje aplinkoje. Žmonės apsidairykite. Tai žiauru: šiukšlės, išmatos, dūmai. Kaip po karo. Kas atsitiko, kad jūs taip gyvenate? Pagalvokime visi ką galime pakeisti. Manau, kol įprasite tvarkytis, įveskime baudas. Padarykime talką ir sutvarkykime jūsų miestelį. Po truputį  įprasime gyventi ekologiškai. Miestelio centre pakabinkime šį plakatą, jis primins mūsų tikslus. Ar jūs sutinkate?

-Sutinkame, sutinkame ir einame tvarkytis!!!

Po kelių mėnesių miestelio nebuvo galima pažinti. Ir mažas, ir didelis prižiūrėjo tvarką. O žinia apie Larisos Kalster gebėjimus suburti žmones pasklido ir kituose miesteliuose.

Įdomu, ar nereikės mums kviesti Larisos Kalster į mūsų miestą, o gal prižiūrėsime gamtą ir mokėsime patys susitvarkyti vaikai ir suaugusieji?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: