Žaliasis fondas

Rūta Kliorytė

Lėtai žingsniavau įprastu miško keliuku namo, eidama čiužinau lapus, kurie liesdamiesi vienas su kitu kūrė neįprastą garsą, tarsi mum suvokiamą šnypštimą. Eidama apie nieką negalvojau, nebuvo laiko mąstyti apie pašalinius dalykus, kai aplink buvo tiek visko daug: medžiai, pasipuošę margaspalviais lapais, kuriuos kilojo vėjelis, šokdami šlamėjo, šakos, apaugusios kerpėmis, rodė neįprastą šio miško oro švarą, inkilėliai nudažyti raudonai, kvieste kvietė paukščius nakvynėn. O kur dar neapsakoma miško fonoteka! Čia lakštingala suokia, čia sutūpę mažieji žvirbliai galvytėmis linguoja taktan. Dievo karvytės suka ratus, turbūt į plačiąją mėlynę – dangų – skrenda, nešti mūsų norų. Ak, ta beprotiškai svaiginanti saulė! Bučiuodama kūną, palieka mažučius taškiukus, ir neskauda, anaiptol – beprotiškai gera. Traukte traukė prie žemės. Nespėjau nieko aprėpti akimis, tiek daug norėjau pamatyti, tiek daug norėjau išgirsti: ir upės mažų bangelių liūliavimą, ir vėjo žaismą. Viskas kartu, nieko atskiro. Harmonija. Sukosi galva, ak, kaip gera, kaip neregėtai stulbinama. Pasileidau nešama sūkurio, gamtos gėrybių nešamo. Griuvau į minkštą žolės patalą. Gulėjau pievoje, žolės aukštos aukštos, dangų siekė, vienos su kitomis lenktyvniavo, kuri išsities, kuri pasieks bekraštę lygumą. O aš gulėjau aukštielninka rankas sunėrusi, pakišusi po galva; viską „gėriau“, srėbiau šias gražiausias gyvenimo akimirkas, kai akis aptemdė rūkas…

Mačiau save, truputį vyresnę, lėtai sliūkinančią namo keliu, išvagotu giliais mašinų vėžių įrėžiais. Akmenys, gulėję pakelėje, nežerėjo saulės šviesoje, anaiptol, buvo beformiai, išgraužti rūgščiųjų lietų, augalija, kuri mane kerėjo magiškomis spalvomis, dvelkė puvenomis ir nešvara. Jokių spalvų. Tuštuma. Negalėjau suprasti, kur patekau. Medžiai, kurie sudarę ištisas alėjas, buvo sunaikinti, aplink tysojo vieniši verkiantys kelmai, šakos gulėdamos inkštė. Skausmas liejosi per kraštus, viskas tvyrojo ore, tarsi krentantys lapai. Pašok, pagriebk, įkvėpk – nebėra taip. Jokių vaivorykštinių lapų, tik pilki, apdriskę, kuriuos dengė pilkosios dėmelės. Serga. Graudu. Ne aš viena išgyvenau tokį skausmą, prisiminiau eilutes iš Maironio eilėraščio: „Man verkė iš skausmo širdis;/Gaili ašarėlė beplovė skruostus/Ir mėlynas temdė akis!/Ir veltui dvasią raminti norėjau,/Aplinkui vien tamsią naktį regėjau“. O ir kvėpuoti buvo sunku, mėdžių nebėra, o juk šie – pagrindinis deguonies šaltinis. Dusau, ėmiau kosėti, plaučiai vos vos tedirbo, ko norėti, aplink vien laukai, žemė išarta, juoda, ore per daug anglies dioksido, susidarusio deginant medžius. Vis dar buvo sunku suprasti kaip viskas pakito, atrodo, kątik buvau tarsi rojuje, o čia – jau pragare. Vanduo tyvuliavęs, dabar tejudino šlykščiai parudavusį vandenį, susimaišiusį su žmonių išmestomis šiukšlėmis, kurios plūduriavo vandens paviršiuje. Kokia baisi netvarka. Kaip negailestinga, juk vanduo gyvybiškai svarbus ne tik žmogui, bet ir gyvūnui. Žuvų galybė, gyvavusi vandeny, dabar tesudarė tokią mažumą, jog būtų buvęs stebuklas pamatyti tvenkinyje nors keletą gyvų. Visos pūpsojo kartu su šiukšlėmis paviršiuje: beakės, prasižiojusios. Kraupu. Kvapas rietė nosį, nors griebk segtuką, prispausk ir laikyk. Nebenorėjau daugiau čia būti, tenorėjau bėgti kuo toliau nuo šito netikro vaizdinio. Negalėjau. Buvau tarsi prirakinta, turėjau iškęsti tai, ką patyrė gamta. Kur tik pažvelgiau – visur chaosas. Jokios gyvybės, vien tuštuma, riktelėjus, garsas rėžte rėžė ausis. Siekiau viską susigrąžinti, bet buvo per vėlu – gamtos netekome amžiams. Stovėjau, ašaros riedėjo skruostais. Akis pasiekė vaizdai, kaip mes – žmonės, užrūstinę Motiną Žemę netekome to, ką visi puoselėjo amžių amžiais. Mes tai sugebėjome sugriauti per nedidelį laiko tarpą. Buvo per vėlu… Mes užrūstinome ne tik gamtą, bet ir savo protėvius – baltus. Juk „Senovės lietuviai ir latviai – paskutinės Europos tautos – gamtos jėgų garbintojos.<…>Didžiausia šventovė jiems buvo miškas<…>Siekiant išsaugoti mišką, kuris tuomet žmogų ir rengė, ir šildė, ir maitino, senuosiuose baltų papročiuose buvo gausybė visokiausių draudimų ir apribojimų<…>Neatskiriamas nuo miško buvo vandens garbinimas, grindžiamas siekimu išsaugoti vandens švarumą. Papročiai draudė spjaudyti į vandenį ar kitaip jį teršti<..>Vandeniui buvo tekiama ir maginė galia apvalyti nuo nešvarumų. Taip pat buvo žinomas ir gydantis vanduo, kuris žmogui padėdavo sugrąžinti prarastą sveikatą“.[1] Tik paklausykite, kokie rūpestingi buvo mūsų protėviai. Ar nebeišliko mumyse to glaudaus ryšio tarp mūsų ir gamtos? Kilo įvairūs vaizdiniai, tokie kaip žmonių nuolatinis gausėjimas, nepriteklius, natūralumo nebebūvimas. Žemės užaugintus produktus pakeitė įvairūs chemikalais prisotinti produktai bei genetiškai modifikuoti organizmai…

Staiga nubudau, tamsa dengė dangų, viskas aplink buvo tylu. Tesigirdėjo smarkus širdies plakimas, kakta tekėjo prakaito lašai. Na ir sapnas! Greičiau – košmaras, kurio nelinkėčiau niekam susapnuot. Sunku buvo suprasti, nes ką mačiau aplinkui taip skyrėsi nuo to, ką regėjau sapne. Svarbiausia buvo tai, kas gali nutikti gamtai, o tai – siaubinga! Privalu kuo greičiau griebtis būtiniausių priemonių, nes tai gali realizuotis! Atrodo, kad visą tai nebuvo susiję su manimi, kad aš prie to neprisidedu. Juk aš tik viena! Bet taip mąsto kiekvienas, o vienas prie vieno, prie jų dar tūkstančiai ir gamta patiria nepataisomą žalą. Svarbu suvokti tai laiku ir nepadaryti šios lemtingos, visą pakeisiančios klaidos. Dar nevėlu susigriebti vardan mūsų visų! Tereikia tiek nedaug.


[1] Laužadis Š. Gyvenamoji aplinka ir ekologija. Vilnius : UAB CIKLONAS, 2007, p. 11-14.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: