Senas veidas – naujas veidas

Monika Mikėnaitė

Pasaulis didelis, margas. Laikui bėgant keičiasi jo veidas. Prie dabartinės jo išvaizdos labai prisidėjo žmonės- prikišo savo nešvarią ranką. Atėjo metas pridėti ir antrą savo plaštaką, kuri taisytų savanaudiškumo ir abejingumo pridarytas mūsų pačių klaidas.

Per pastaruosius kelis šimtmečius žmonės išrado daugybę naujų aparatų, vaistų, kurie leido augti žmonių populiacijai. Taip didėjo poreikis žmonėms turėti daugiau, o gyvūnams leisti mažiau. Pradėti masiškai statyti nauji fabrikai, iš kurių aukštų, kone dangų siekiančių kaminų kyla į dangų nakties tamsumą primenantys dūmai. Šie  išsibėgioja po pasaulį ir laukia šanso parodyti savus ragučius. Tokių akimirkų pasitaiko žymiai daugiau nei paukščių balsų, kai žemę kausto balta skraistė. Įvairios medžiagos, kurias išmeta automobiliai, fabrikai, susijungia su ore esančiu vandeniu. Taip atsiranda rūgštūs lietūs, kurie žudo medžius, taip pat ir  naikina gyvūnų namus. Visi šie chemikalai niekur nedingsta po savo pirmojo pasirodymo. Mes juos pasisaviname įkvėpdami į plaučius ar per maistą. Organizmai mūsų silpsta. O dar ir tai, kad šios rūgštys, trąšos ir fabrikų išmetamos atliekos patenka į vandenis, kuriuose mes maudomės, gyvena žuvys margaspalvės ar net  iš kurių  gyvūnai geria ir gauna energiją. Šie nuodai veikia aplinką neatpažįstamai. Vanduo tampa nežinomos koncentracijos, o kvapas atbaidytų net ir patį velnią ne ką geriau nei kryžius. Mes, žmonės, patys nuodijame save ir aplinką. Nyksta tai, dėl ko kovojo ir saugojo mūsų protėviai- dėl sveikos ir gražios  gamtos.

Jei jau prakalbome apie gyvūnus, nereikia tokiu atveju pamiršti  ar paslėpti giliai savo galvoje ir to, kad dėl mūsų kaltės jie nyksta. Viena po kitos rūšies yra nušluojamos nuo žemės paviršiaus, tarsi pėdsakus sunaikintų šluota. Greitai juos mes dėl neteisėtų medžiotojų darbo ar žmonių abejingumo  galėsime regėti tik muziejuose. Juk dėl didėjančios žmonių populiacijos, nyksta mišką – pasaulio plaučiai. O medžiai juk yra gyvūnų namai.  Miškuose ar prie jų auga daugybė uogų, augalų, kuriuos naikina žemės ūkis. Daugybė gėlių ar kitų vaistinių augalų jau yra įrašyta į raudonąsias knygas. Gyvūnai netenka maisto ir lenda iš savo namų, o žmonės laiko juos naikintojais ir įsikala į galvas, kad reikia juos nuvaikyti ar net sunaikinti. Ne vienas yra regėjęs nuotraukas ar straipsnius, kai gyvūnai dėl savo sunaikintų namų ,,atsikrausto“ į žmonių apgyvendintas teritorijas. Tokius naujakurius uždaro į ankštus narvus ar net užmigdo. Pasitaiko atvejų, kai juos paleidžia į laisvę, tačiau gyvūnai  greitai vėl atkeliauja į mūsų namus. O ką kalbėti apie baltąsias meškas, kurių namus bando kiekvieną dieną užkariauti vandens karalystė. Net graudu žiūrėti, kaip didis žvėris krenta į vandenį, o jo tamsios akys prašo paaiškinimo kodėl tai vyksta.

Visi šie dalykai, kurie vyksta aplink mus, žinoma, negali imti ir išnykti staiga, bet tai galime mes sulėtinti, o galiausiai gal ir visai pašalinti iš savo gyvenimo. Juk galime tausoti aplinką ir mažiau ją teršti, jei kur nors keliaudami  vyktume ne mašina, o dviračiu. Juk tiek daug žmonių rėkia, kad jie tikri lašinių maišai! Tai turės progą deginti riebaliukus, o į aplinką leisti mažiau automobilių išmetamųjų dujų. Tokiu būdu bus dviguba nauda, o ne žala. Taip pat taršą galime mažinti rūšiuodami savo šiukšles. Juk tiek daug buityje atsiradusių nereikalingų daiktų gali atgimti antram gyvenimui, tarsi feniksai iš pelenų. Juk galima daržovių, vaisių atliekas sudėti į kompostą ir gauti natūralias trąšas, kurios nekenkia aplinkai, kaip pramoniniu būdu gautosios. Pasaulį gražinti galima ir suteikiant pagalbą gyvūnams. Juk tiek daug maisto lieka mūsų namuose nepabaigto… Žinoma, viso jo negalime vežti į mišką gyvūnams, tačiau atrinkus galima jiems padėti, kai speigas skaudžiai odą laižo. Galime prisidėti taip pat prie įvairių draugijų ir stabdyti nelegalius medžiojimus, galų gale pasodint jauną medelį. Juk taip smagu stebėti jį besistiebianti į viršų ir sakyti sau mintyse, kad taip AŠ prisidėjau prie nuostabaus pasaulio, kurį saugojo praeitis man, mums  visiems…

Mes privalome saugoti savo ir kitų namus, nes, kaip pasakė Gėtė,  gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas. Neleiskime šios knygos puslapiams užsiversti ir supūti lentynoje. Ką galime padaryti šiandien, tą ir darykime!

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: