Laiškas

Mindaugas Vansevičius

Aš esu čia, o tu labai toli. Matau tave ir man plyšta širdis. Kodėl negirdi manęs? Juk mes broliai: tu ir aš, tokie artimi, mūsų viena siela, mūsų viena mintis, aš esu tu, o tu esi aš. Ar girdi? Kiekviena sekundė žudo mane, nebegaliu pakelti to skausmo, jis smelkiasi į kiekvieną mano ląstelę. Skauda! Prašau padėk, ateik ir apkabink mane. Ar tau sunku? Juk aš myliu tave, man reikia tavęs, kaip tau reikia manęs. Nesuprantu, kodėl man taip sunku kvėpuoti, mano plaučius graužia ugnis, akyse plaikstosi juodi mirties debesys, nebenulaikau rankų, man sunku gyventi. Ar girdi… Maldauju ateik… Juk tu gali, prisiglausk ir išgirsk mano raudą. Kiekvienas tavo abejingas žvilgsnis palieka vis gilesnį randą, tavo juokas nebeteikia man džiaugsmo. Mes visada buvom kartu, bet tau nebereikia manęs, o aš tave myliu. Augom kartu, visos dienos, kurias praleidome drauge yra didžiausias stebuklas. Mes neišskiriami, nenugalimi. Kas tave paveržė iš manęs? Kodėl nebegirdi mano balso? Visada buvai šalia, o dabar ten, kažkur už kelių mylių, už storų sienų, už neįžengiamų džiunglių. Su kiekviena aušra tikiuosi išvysti tavo veidą, tikiuosi išgirsti tavo širdies plakimą. Ši viltis miršta su saulėlydžiu. Nebežinau, ar dar ilgai ištversiu be tavęs. Tik tark žodį ir aš išnyksiu, pamiršiu tave. Tark žodį, apkabink mane ir aš gyvensiu dėl tavęs, stengsiuos iš visų jėgų, bandysiu įveikti viską, kas bandys sunaikinti mūsų draugystę. Aš galiu, o ar gali tu? Ar gali pažadėti, kad nepamirši manęs? Ar gali prisiekti, kad aš tau rūpiu? Kodėl neatsakai, ar aš per tyliai kalbu. Aš stengiuosi, aš labai labai stengiuosi. Dabar suprantu, kad negaliu tau duoti tai, ko tu nori. Silpstu… Nenoriu, kad paskutiniai žodžiai sužeistų tavo širdį, bet prisimink, kad tu nebemylėjai manęs. Jei manęs reikės, aš čia nebūsiu. Aš vis dar čia, paskubėk… Sudie, mano mielasis žmogau… Gimiau dėl tavęs ir užgesau tik tavo noru… Tavo vaikystės medis.

Tokie laiškai skrajoja tarp mūsų. Ar nors vienas mūsų juos girdime? Pasiklausykite, gal dar nevėlu žengti žingsnį, pasiryžti ir išgelbėti tai, kas supa mus. Gamta yra mūsų motina, o jos kūriniai – mūsų broliai ir seserys. Esame vieni kitiems reikalingi, mus saisto nematomi ryšiai, gyvename vieni dėl kitų, jaučiame vienodai, esame viename laike, vienoje erdvėje – visai čia pat. Sustokite akimirkai, išeikite iš namų, išlipkite iš automobilio ir pažvelkite į tai kas mus supa, į žalumą, į medžius, į gyvūnus, o dabar pažiūrėkite į save. Ar jaučiate, kad patys sukūrėme sieną, skiriančią mus? Jie nemylimi, juos reikia gelbėti, tausoti, juk jie būdami šalia, visada klusniai tarnauja mums, laukdami akimirkos, kai prisiminsime juos, kai padarysime kažką, kas nutrauks jų kančią, o dabar mus skiria gili praraja. Paklausykite! Jus šaukia, paskubėkite ir išgelbėkite dalelę savęs. Tegul kiekviena diena netampa priekaištu, kad nepadarėte to, kad jūsų galioje. Galime padaryti nedaug, bet tai bus daugiau nei nieko.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: