Dvasios šiukšlynas

Rūta Juozapaitytė

Į šiukšlių konteinerį įmečiau nedidelį, kruopščiai surištą, juodą maišelį. Deja, šį kartą negalėjau pamėgdžioti televizoriuose matytų aukštaūgių „dėjimų“ į krepšį, nes konteineris jau buvo panašus į milžinišką piramidę. Šiukšlių piramidę. Pilnas to, kas visiems atrodo nesvarbu ir nereikalinga. Kiekviena smulkmena toje didžiulėje dėžėje kažkada turėjo savininką. Dabar tie nereikalingi rakandai tarsi paslėpti nuo savęs, tačiau palikti grožėtis kitiems… O kas atsitiktų, jei visi šie daiktai: suplyšę rūbai, nebereikalingi įpakavimai, kiškutis be vienos ausies, grįžtų į kiekvieno mūsų namus? Siaubingas chaosas. Kodėl taip baisu žvelgti į savas šiukšles? Turbūt todėl, kad jose atsispindi kiekvieno mūsų dvasios šiukšlės.

Kiekvienas išmestas daiktas parodo mūsų požiūrį į gyvenimą. Juk kas vienam – šiukšlė, kitam – lobis. Tyrinėti kitų atliekas nėra vien smalsumas, tai tautos pažinimas. Kad ir kaip komiškai beskambėtų, būtų galima perfrazuoti vieną žinomą patarlę: parodyk man savo šiukšles, aš pasakysiu, kas tu esi. O juk visi galvojame, kad išmetę šiukšles nuo jų pabėgame. Kiekvienas mums kažkada buvęs svarbus popierėlis išnyksta po 2 metų, kiekvienas numestas plastikinis maišelis yra 80 metų. Ar žemelė turi leistis teršiama? Išmetę daiktą mes nuo jo nepabėgame, po kažkiek laiko visos mūsų šiukšlės sugrįžta. Kitokiu pavidalu jos vis tiek veržiasi į mūsų gyvenimą.

Teršdami aplinką, teršiame ir save. Reikalaudami greičiau paruoštų, nesuskaičiuojamo kiekio produktų, mes nebepastebime, kas pakyla į orą, kuriuo kasdien kvėpuojame. Tamsūs dujų kamuoliai, išskrendantys iš gamyklų kaminų, patenka į kiekvieno organizmą. Pačia banaliausia prasme – tai troškimai, tiesiog pakylantys į orą. Jų forma labai nemaloni, dvokianti, iš arti žiūrėti neįmanoma. Mūsų šiukšlės griaužia akis ir gerklę. Tačiau tai nedidžiausia bėda, netrukus į kylančius dūmus, mašinų išmetamąsias dujas galėsime žiūrėti užlipę ant didžiulių šiukšlių krūvų. Tada atliekų buitiškumas išnyks, liks tik būtiškumas.

Iš tiesų mūsų planetai viskas gerai. Reikia rūpintis žmonėmis. Kiekvienas vaikas turėtų būti mokomas nešiukšlinti ir vertinti gamtos grožį. Pamokyti gali kad ir mažos skruzdėlytės gyvenimas. Toks nedidelis padarėlis stato įspūdingus namelius ir gali panešti sunkų svorį. O kelis milijonus kartų didesnis žmogus negali nunešti popierėlio iki artimiausio šiukšliadėžės… Šiukšlinimas nėra tik paties žmogaus reikalas, tai visos visuomenės problema. Neretai žmonės yra tokie užsiėmę naujų daiktų paieškomis, kad senus televizorius turi palikti pamiškėje. Paukščiai tai supranta, galbūt jie ten gali susisukti lizdelį, tačiau ką daryti lapei, kurios kojos įsipainiojo laiduose, arba šuniukui, kuris prarijo 15 metų yrančią plastiko plokštelę? Kodėl mes juos kankiname?

Pro šalį ėjusi moteris į kenteinerį įmetė maišelį suspuvusių apelsinų. Egzotika… Kiekvienam šis žodis reiškia vis kitką. Ir iš tiesų mane pykina. Pykina nuo supuvusių apelsinų ir pykina nuo žmonių, kurie mano, jog savo problemų gali lengvai atsikratyti. Pas tokį žmogų turėtų sugrįžti visos šiukšlės, gal tada jis pajustų, ką reiškia kančia. Tai bent būtų egzotika! Tiesa, žmonės taip lengvai nesikeičia, bet privalo. Tada jie galės atsakingai elgtis ir su savimi, ir su gamta.

Advertisements

One response to this post.

  1. Posted by Regis on kovo 6, 2010 at 20:58

    Geras, man patiko.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: