Du pasauliai

Vilma Keršulytė

Šiandien svarbi diena – susitiksiu su jau daugiau nei pusmetį nematytais draugais. Vaikystėje kartu žaisdavome, bet vėliau mano tėvai nusprendė išsikraustyti į kitą rajoną. Nuo tada susitinkame labai retai, tačiau bendravimas nenutrūko.

Mūsų mieste yra dvi dalys: ekologiškoji (čia aš ir gyvenu) ir senoji dalis. Šio amžiaus pradžioje ypač išpopuliarėjo „žaliosios idėjos“, jų šalininkai pradėjo burtis arčiau vieni kitų, skatinti pažįstamus gyventi kitaip ir viso to pasekmė mūsų rajonas. Beje, šiandien jis jau labai didelis. Senojo gyvenimo šalininkų lieka vis mažiau ir jų miesto dalis tapo visai nedidukė.

Išgeriu paskutinį gurkšnį arbatos ir lekiu į autobusą. Pakeliui dar sutinku kaimyną, kai pasakau kur važiuoju, jo veidas subjūra. „Na bent jau nieko nevalgyk ten, girdėjau, kad visos daržovės ten bent po kelis kartus nupurkštos pesticidais!“, man jau atsisveikinant šūkteli. Įšoku į autobusą, ant kurio puikuojasi užrašas „Aš varomas biokuru!”. Iki senosios miesto dalies nuo čia beveik valanda kelio, lygiai vienuolika stotelių. Visą kelionės laiką žvelgiu pro langą, gražus tas mūsų pasaulis – tarp žaliuojančių medžių puikiai dera maži gyvenamieji namukai. Štai vieno kieme basi po žolytę laksto vaikai. Gražu!

Kad kelionė būtų įdomesnė pradedu skaičiuoti dviračius, kuriuos pralenkia mano autobusas. Susipainioju kai pravažiuojam didelę dviratininkų grupę – nuvažiavus tik pusę kelio jų pralenkta, atrodo, 67, o gal 71. Na gal ne taip jau ir daug. Mama pasakojo, kad jos vaikystėje dviračiais mažai kas važinėjo. Sakė, žmonės net į parduotuvę, esančią už 5 minučių kelio pėsčiomis, nusipirkti pieno važiuodavo automobiliais. Niekaip nesuprantu kodėl negalėdavo nueiti?! Mama sako, jog buvo tokie neprotingi laikai. Vis atsimenu kaip ji pasakojo, jog ekologiškai gyventi būdavo sudėtinga. Tekdavo ypač atidžiai skaityti produktų etiketes, nes gamintojai vis stengdavosi, ką nors nuslėpti. Iš viso,  „žaliųjų produktų“ tekdavo ilgai ieškoti, įsigyti jų buvo sunku. Kartais man atrodo, kad ji gal kiek perdeda. Pavyzdžiui tada, kai pasakojo, kad dauguma vištų buvo šeriamos genetiškai modifikuotais pašarais ir laikomos mažose dėžutėse. Netikiu, kad kas nors galėtų  taip baisiai elgtis su paukščiais.

Mano stotelė. Išlipu ir bandau prisiminti, kurioje pusėje ta maža kavinukė, kurioje susitarėme susitikti. Apsižvalgiusi pakraupstu – koks iš tiesų pilkas ir dulkėtas šis rajonas. Pro šalį einančio vyruko pasiklausiu kelio. Beaiškindamas jis man dar įgrūda lankstinuką. Užmetu akį: kelionių agentūros bukletas apie naują maršrutą:  „Septyni didžiausi pasaulio šiukšlių kalnai. Nepraleiskite progos pamatyti senolių palikimą! Akcija tik šiandien arba rytoj!”. Siaubas, o kur dingo pasiūlymai aplankyti Didįjį kanjoną ar Eifelio bokštą! Išmesiu pakeliui. Už kampo randu šiukšlinę. Apeinu ją ratu ieškodama atskiros angos popieriaus atliekoms. Ne, atrodo jos čia nėra. Tada įsižiūriu į ją atidžiau, čia metama viskas kartu. Viduje yra ir plastikinis puodelis, ir stiklo šukės, ir bananų žievės. Gal pas juos yra kokia firma, išrūšiuojanti jų atliekas? Lankstinuką įsidedu į rankinę, išmesiu namie. Nebėra laiko tyrinėti šitą keistą rajoną.

Tik įėjus į kavinukę pamatau tris plačias šypsenas. Tai jie! Prisėdu ir pradedame šnekučiuotis. Atrodo šiuos žmones užklupo rimtos bėdos. Elena pasiguodžia, kad beveik nieko nebegali valgyti – jos racionas apsiriboja vos kelių rūšių košėmis ir vaisiais. Visas kitas maistas jai sukelia alergiją: nuo vienų produktų ją beria, nuo kitų – pradeda dūsinti. Gydytojai sako, kad taip galėjo atsitikti dėl to, kad nuo vaikystės ji vartojo maistą, kuriame buvo gausu maisto priedų, skonio stipriklių ir dirbtinių saldiklių.

Tomas jau mėnuo, kaip bando laikytis dietos. Nuo vaikystės jis turėjo antsvorio problemų, tačiau jo tėvai nelabai kreipė į tai dėmesį, todėl ir toliau dažnai vakarienės jį vesdavosi į greito maisto restoranus. Vos sulaukęs pilnametystės jis jau turėjo problemų su per dideliu cholesterolio kiekiu kraujyje ir padidėjusiu kraujospūdžiu. Kiek esu girdėjusi, tai tokias problemas gali sukelti didelis druskų ir gyvulinės kilmės riebalų kiekis greitame maiste. Užsimenu apie tai Tomui, tačiau jis tik numoja ranka į tai, liepdamas man nesekti jam savo ekologiškų pasakų. Anot jo, antsvoris ir sveikatos problemos – genetinė problema. Matai, jo tėvai taip pat apkūnūs ir kovoja su tomis pačiomis ligomis kaip ir jis. Tačiau juk jo tėvai dar prieš jo gimimą dažnai lėkdavo paskanauti mėsainių ir gruzdintų bulvyčių… Šį kartą jau nutyliu apie pastebėtą loginį ryšį, nebematau prasmės su juo ginčytis, bent jau šiandien. Tik išsitraukusi užrašų knygutę pasižymiu, kad būtinai reikia nusiųsti Tomui straipsnių apie greito maisto žalą ir sveikesnę mitybą.

Miglė atrodo neturi jokių problemų. Linksmai čiauška apie naujus draugus ir apie namą, kurį žada pirkti kartu su būsimu vyru. Pasakoja, koks jis bus taupus ir draugiškas aplinkai. Pasirodo, ji kraustosi į gatvę, esančią visai netoli mano namų. Štai ir ji jau atras žaliąjį rajoną! Pasakoja apie mokymąsi gyventi kitaip: džiaugiasi, kad sugebėjo sumažinti sąskaitas vien išmokusi virti vandens tik tiek, kiek jai prireiks arbatai ar pakeitusi įprastas lemputes elektrą taupančiomis. Nusišypsau. Man tai taip natūralu, jog net nebūčiau pagalvojus, kad kažkas dar ant viryklės statydavo pilną arbatinį, net tada kai reikdavo užplikyti tik du puodelius kavos.

Netyčia mano žvilgsnis užkliūna už laikrodžio – reikia eiti. Atsisveikinu su visais, mirkteliu Miglei, kad jau labai greitai susimatysim ir skubu autobuso stotelės link. Pakeliui, pro mane praskrenda prekybos centro plastikinis maišelis. Man net oda pašiurpsta. Be to, tas pats vyriškis dar kartą bando man įkišti kelionių agentūros skrajutę. Turiu jau, ačiū. Atvažiuojantį autobusą pasitinku kaip išganymą. Įlipusi į jį ir lengviau atsikvepiu – nebeatsimenu, kada savo rajone iš vis esu mačiusi plastikinį maišelį, o tuo labiau šitaip skraidantį. Važiuodama visą laiką save graužiu, kodėl net nepabandžiau jo pagauti. Pats jis juk plastiko konteinerio nesusiras. O gal jis dar tinkamas naudoti? Ech… Keistas tas senasis rajonas.

Įžengusi namo lengviau atsikvepiu. Valgydama  obuolį, kurį užaugino netoliese gyvenantis ūkininkas, džiaugiuosi, kad mano tėvai jau seniai pasirinko ekologišką gyvenimą ir mane prie jo pripratino. Primenu sau, kad jiems būtinai reikia padėkoti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: