Apie javainių batonėlio popierėlį…

Norvilė Sučylaitė (koordinavo mokytoja Adelė Samuolienė)

Pabundu iš saldaus miego, atsikeliu iš lovos ir metu žvilgsnį pro langą, į kiemą. Lauke gražu, žalia žolytė, gražūs ir dailūs krūmeliai (mamos pasididžiavimas). Man patinka rytais mėgautis natūraliu, išsaugotu grožiu. Velnias, per ilgai užsivėpsojau , teks pusryčiauti einant į mokyklą. Supermeno  greičiu susiruošiu, pagriebiu javainių batonėlį ir išbėgu pro duris. Pakeliui į mokyklą suvalgau savo pusryčius, ramia sąžine išmetu popierėlį nuo javainių batonėlio – juk visur pilna šiukšlių. Svarbiausia, kad mano kiemas yra gražus, o daugiau man nesvarbu, kaip ir daugumai abejingų piliečių. Mokyklos kieme mano žvilgsnį užkliudo rudenį sodinti ąžuoliukai. Hmm, nelabai tinka šitas pavadinimas, nes iš jų yra belikę liauni, nukamuoti kamienai, nors  medeliai turėjo puošti mūsų mokyklą, užaugti į didingus ąžuolus, kurie simbolizuotų mūsų mokymo įstaigos išmintį ir dvasinę stiprybę. Suprantu, kad reikėjo praeitą savaitę sudrausti tris vaikėzus, kai jie laužė medelius. Tuomet net nepagalvojau, kad gali taip baisiai atrodyti ąžuoliukai, iš kurių beliko tik kamienas. Ai, neverta  nervintis dėl to, ko negali pakeisti, greičiau bėgu pas savo drauges.

Pamokos pralėkė greitai, net keista. O buvo tokios įkyrios! Per biologiją kalbėjome apie šiukšlių rūšiavimą ir atliekų irimą. Miriau iš nuobodulio – lyg man būtų įdomu, kad plastiko maišelis yra nuo 100 iki 500 metų, juk yra sakoma: po manęs nors ir tvanas.  Oi, truputį nukrypau į šalį. Eidama namo, gavau SMS ir ji buvo  nuo Jo. Pagaliau! Pakvietė pasivaikščioti po parką. Šauni idėja, parke nebuvau koks šimtas metų, be to, dabar ten turėtų būti gražu – juk medžių lapai sprogsta. Reikia greičiau skubintis namo, kad spėčiau pasiruošti. Lėkiau lyg akis išdegusi, vienu momentu pajutau, kad kažkur įlipau. Bijau net pažiūrėti. Mintyse keikiu tą žmogų, kuris išmetė popierinę dėžutę nuo vanilinių ledų – negi taip sunku paieškoti šiukšliadėžės! Oi, prisimenu šiandieninį rytą, kai eidama į mokyklą išmečiau popierėlį nuo batonėlio… Suprantu, kad yra nesąžininga širsti ant ledų dėžutės šiukšlintojo, nes aš tokia pat. Vis dėlto per biologiją reikėjo klausytis mokytojos, o ne svajoti, būtų buvę pravartu sužinoti daugiau apie ekologiją ir aplinkosaugą.

Bandžiau suvokti, kodėl mes taip nenorime priimti naujovių, kurios mums išeitų į naudą. Na, pavyzdžiui, jei pradėtume rūšiuoti šiukšles, išsaugotume vertingus gamtos išteklius, sutaupytume energijos, sumažėtų atliekų užkasimo vietų, sutaupytume pinigų, tai aktualu krizės laikotarpiu. O svarbiausia  išsaugotume švarų orą ir tyrą vandenį. Bemąstydama jau buvau pasimatymo vietoje, kur manęs laukė draugas. Kaip ir galvojau, parkas visas skendėjo žieduose, myliu pavasarį, tačiau mano džiugesį aptemdė šiukšlių kalnai, upeliai, kurie buvo užteršti ir dvokė…

Manau, kad kova su teršėjais ir šiukšlintojais – tai lyg kova su vėjo malūnais. Bet šias mano geras idėjas lyg koks kirminas pradėjo graužti prisiminimas apie nelemtą javainių batonėlio popierėlį…

Visos idėjos dėl aplinkosaugos ir ekologijos yra tiesiog puikios, tačiau neužtenka tiesiog skanduoti: „Mes už švaresnę gamtą“. Pirmiausia reikia mums patiems suprasti, kad viską reikia pradėti nuo savęs, o po to mažais žingsneliais eiti link švaresnės aplinkos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: