Žemė – kiekvieno iš mūsų dalis

Simona Rinkevičiūtė

Kaip sagos be švarko, kaip knyga be raidžių – taip ir mes be Žemės, mūsų namų, maitintojos ir globėjos. Žemė – tai visų mūsų širdis, tai kas svarbiausia. Ne vien dėl to, kad jos dėka galime egzistuoti, bet ir dėl to, kad Žemė mums suteikė jausmus, išskirtinumą ir suvokimą apie tai, kas gerai, o kas ne. Mes tapome protingi žmonės. Tačiau geriau pagalvojus, mes pamirštame, kas blogai. Žmogiškumas netenka prasmės – mes jį pervertiname. Dėl neatsakingų mūsų veiksmų Žemė, anksčiau buvusi tokia jauna ir nepaliesta, tokia stipri ir pilna gyvybės, dabar ji, tikroji mūsų širdis, pakeista dirbtine. Senoji nuvargo, o ją pakeitė mūsų sukurta: gremėzdiški statiniai – gamyklos, elektrinės, fabrikai, styrantys vietoje žalių miškų, pievų, giraičių. Spalvinga šiukšlių paklodė, dabinta įvairiaspalvėmis etiketėmis, pakeitė žalią žolę, gėlių laukus. Upėmis nebeteka toks skaidrus šaltinių vanduo ir nebeplaukioja jose tiek žuvų kaip anksčiau. Nuo kai kurių telkinių traukiamės kiek galėdami toliau – smarvė tokia nepakeliama, kad net riečia nosį. Žemė jau nebepanaši į save. Ji dūsta nuo , skęsta šiukšlėse ir atliekose, ledynai tirpsta, o klimatas šiltėja. Mes skaičiuojame pinigus. Bandome pasipelnyti iš to, kas nėra mūsų. Krauname pinigus bankuose, ir viską privatizuojame: miškus, smėlynus, jūras, upes – visą Žemę, savo širdį, o tuo pačiu ir patys save. Tačiau ar tie popieriukai ką nors keis, kai mūsų nebeliks – sunaikinsime Žemę ir visko neteksime? Mūsų širdis nustos plakusi, o dirbtinė, mūsų sukurta, nesugebės jos atgaivinti. Tai beveik neišvengiama. Beveik. Kol kas mes dar galime pakeisti susidariusią situaciją ir galime pasikeisti patys.

Turbūt kyla klausimas, kodėl man rūpi, kas mane privertė taip elgtis? Dar prieš šešerius metus aš elgiausi kaip visi: eidama keliu numesdavau šiukšlę, galvodama: „ Na ir kas? Ar nuo vienos šiukšlės kas nors pasikeis?“. Arba numesdavau netgi to nepagalvojusi. Būdama „Norfoje“ nusijuokdavau, pamačiusi dėžutę su užrašu „Čia mesti panaudotus elementus“. Tada maniau, kad tokia dėžė niekam nereikalinga, kad į ją niekas nieko tikrai nededa. Nesusimąstydavau ir apie gyvūnus, kenčiančius žmonių prievartą, nei apie naikinamus jų namus, nei apie brakonierius… Laiminga purkšdavau aerozolinius dezodorantus, lauždavau medžių šakeles. Todėl buvau laiminga, negraužiama sąžinės ir savimi patenkinta. Bet pamačiau tokių žmonių, kurie vis dėlto dėjo elementus į dėžutę, surinko numestas šiukšles ir rūpinosi gyvūnų globa. Ilgainiui kito ir mano požiūris į gyvąją gamtą. Tiksliau pasakius, mane pakeitė. Sunki liga, mėnesiai ligoninėje viską apvertė aukštyn kojomis. Po poros metų atsirado meilė gamtai ir supratimas, kad žemė žmonių planeta, ir tai buvo lyg antras šansas, kuriuo aš pasinaudojau.

Pradėjau domėtis gamta ir jausti grožį: kuo labiau gilinausi ir domėjausi, tuo labiau man buvo gaila sužinojus, jog mes, žmonės, naikiname grožį. Tuomet iškilo klausimas: ką mes darome ne taip ir ką galėtume pakeisti? Visų pirma sužinojau apie šiukšlinimą. Tai buvo pirmoji problema, su kuria susipažinau. Internete perskaičiau, jog Žemė nesugeba „suvirškinti“ visų mūsų atliekų. O sprendimas paprastas – nešiukšlinti ir rūšiuoti. Mąstymas, kad vienas žmogus nieko pakeisti negali, yra neteisingas – jei visi taip galvotume, niekuomet nieko nepasiektume. Iš pavienių, kurie myli gamtą, gali susidaryti tokia galinga armija, kad galėsime įveikti visas problemas, iškilusias mūsų kelyje! Šiukšlė prie šiukšlės štai jau pilna šiukšliavežė. Perrūšiuotos šiukšlės gauna naują gyvenimą, o ne voliotis pakelėse. Išmeskime elementus į tam skirtas dėžutes ir dar vienas ruonis gyvens! Šiukšlės ir atliekos ne tik gadina vaizdą, bet ir sukelia daugybę gyvūnams problemų: kai kurios šiukšlės gali ir pražudyti mažą padarėlį. Šiuolaikiniame pasaulyje gyvūnai lieka antroje vietoje. Jie negali pasakyti: „Negriaukite mano namų, nežalokite manęs“. Todėl turime jais pasirūpinti. Galėtume dažniau pasirūpinti savimi ir surengti akcijų „Dienų be mašinų“. Taip ne tik numesime svorio, sumažinsime širdies ligų pavojų ir pagerinsime savo savijautą, bet važinėdami dviračiu ar eidami pėstute sulėtinsime ledynų tirpimą, ozono sluoksnio nykimą ir klimato pokyčius. Užmirškime žodį „galime“, pakeiskime jį žodžiu „reikia“. Reikia rūšiuoti, reikia nešiukšlinti, reikia saugoti gyvūnus, nes jie – Žemės dalis, jog gyventojai.

Nemanau, jog mums visiems reikia baisaus sukrėtimo, kad galėtume pasikeisti. Tiesiog reikia savyje, savo širdyje, rasti paslėptą supratimo kertelę, atidaryti ją ir pasinaudoti ten slypinčiu gėriu. Užtarti tuos, kuri nebegali pati apsiginti ir pasirūpinti savimi. Nebeterškime savo namų ir tuo pačiu savęs. Gyvenkime taip, jog rytą atsikėlę galėtume pasakyti, jog padarėme viską, ką galėjome. Mylėkime Žemę taip, kaip mylime savo mamą: atsidavusią ir pasiryžusią atiduoti viską, kad tik jos vaikai augtų sveiki ir laimingi. Žemė yra mūsų motina, atidavusi savo vaikams viską, ką turi. Grožėkimės tuo, ką turime, ir neleiskime niekam iš mūsų to atimti. Leiskime miškams žaliuoti, žuvims laisvai plaukioti krištoliniame vandenyje o gyvūnams ramiai ilsėtis saulės atokaitoje. Tegu Žemė gyvena ne tik mūsų širdyse, bet ir tikrovėje. Branginkime tai, ką turime ir išsaugokime būsimoms kartoms, nes tik netekę Žemės suprasime, kaip labai mes ją mylėjome.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: