Miško sargai

Viktorija Jautakytė

Aplinkosauga yra opi problema šiuolaikinėje visuomenėje . Dažnas aiškina , kaip ją spręsti , bet pats nė piršto nepajudina. Nors palaukite , neskubėkime teisti : visokių žmonių yra ir visokių reikia. Jie anksčiau ar vėliau vis tiek susivoks. Trumpa pasakėlė:

Seniai seniai gyveno Pikčius ir Niurzga. Jie buvo geriausi draugai. Bičiulių trobelė stovėjo netoli miško . Kasryt juos žadino lakiojančių paukščių balsai. Rytais jie nenoromis pėdindavo į darbą , pas senąjį urėdą. Urėdas Pikčiui ir Niurzgai šįkart  paskyrė svarbią užduotį – saugoti mišką. Pikčius ir Niurzga pagalvojo , kad šiandien galės tinginiauti ir nieko neveikti. Mat, pasak jų, miškas yra vieta, kur gera ir švaru , kur vyksta tik geri dalykai. Tad linksmai kikendami žingsniavo mišku.

Pikčius sugalvojo paerzinti Niurzgą ir nubėgo gilyn į mišką , mat žinojo , kad Niurzga jo nepavys. Niurzga ieškojo Pikčiaus jau keletą valandų , bet niekaip negalėjo rasti . Beieškodamas išgirdo kažką knarkiant .Prisėlino prie medžio ir pamatė , kaip ten Pikčius saldžiai snaudžia. Niurzga nenorėjo gadinti saldaus sapno , tad pats šalia prigulė ir užsnūdo.

Neilgai trukus juos pažadino garsus klegesys . Miško sargai pašoko ir nubėgo pažiūrėti, kas ten, ir pamatė , kaip vaikai žaidžia medžių proskynoje futbolą . Priėjo prie jų ir paprašė pakelti tą maišelį, kuriame raitėsi keli saldainių popierėliai. Vaikai nusijuokė ir toliau žaidė futbolą . Netrukus pasirodė su berniukais buvę suaugusieji. Niurzga ir Pikčius jiems prisistatė: miško sargai atsakingi už tvarką miške.

Suaugusieji pradėjo juoktis, mat pastebėjo , kaip Niurzgai ir Pikčiui iš kišenėlių byra popierėliai, o šie nevykusiai bando juos priminti koja, kad niekas nepastebėtų. Viena iš suaugusiųjų padavė tvarkdariams nedidelį maišelį  ir pagrūmojo pirštu , kad susirinktų šiukšles , mat pirmiausia reikia aplink save apsižiūrėti, ar nėra šiukšlių, o tik po to pulti vaikus, kurie atėjo žaisti futbolą ir surinko popierėlius į maišą , kad būtų maloniau. Mažųjų sargų veidus nudažė raudonis. Niurzga ir Pikčius padėjo sutvarkyti mišką poilsiautojams ir  ilgai sėdėjo stebėdami savo darbą. Jautėsi nuvertę kalnus .

Ilgai nelaukė – nuskubėjo pas urėdą , nes jau temo, o jie nespėjo pasigirdi , kiek jie šiandien daug padirbėjo . Ir paprašyti , kad ir rytoj galėtų tvarkyti mišką, mat vaikai pažadėjo užsukti ir jiems patalkinti globoti mišką .

Urėdas juos pagyrė už  darbus , mat jau buvo girdėjęs apie mokinių ir mokytojų išvyką  „Poilsiaudami tvarkome mišką “. Miške darbavosi ekologų ir sporto būreliai susivieniję prieš miško užterštumą ir žalojimą.

Prisipažinsiu , kad pati ne kartą numesdavau popierėlį, bet kai prie mano namų atsirado medžių, kuriuos reikia prižiūrėti , iš patvorio popierėlius rinkti ir šakas genėti supratau, kad taip daryti tikrai negalima , mat sau ne tik gėdą, bet ir žalą kitiems aplinkiniams darau. Labai susimąsčiau…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: